​„Šriodingerio katė“ – tai kūrinys, kuriame susilieja minimalizmas, eksperimentinė muzika ir filosofinė refleksija. Albume – trys valandos garsinės erdvės, kurioje klausytojai tampa ne tik pasyviais stebėtojais, bet ir aktyviais dalyviais. Trys identiški kūriniai, kiekvienas po vieną valandą trukmės, su vienu vieninteliu garso įvykiu kiekviename iš jų, sukuria patirtį, kuri niekada nesikartoja vienodai – nes klausytojas kiekvieną kartą yra jau kitoks.
 Tai nėra tik muzika – tai klausymo eksperimentas. Kiekvienas garsas egzistuoja tiek, kiek jį stebi. Šis albumas – tai Šriodingerio katė muzikos formatu: jis tuo pačiu yra ir įvykęs, ir dar neįvykęs, kol klausytojas jo nepatiria.

Šriodingerio katė: Eksperimentas tarp gyvybės ir nežinomybės
​Įsivaizduokite katę. Ji patogiai įsitaisiusi dėžėje. Ar ji gyva? Ar ji mirusi? Štai čia ir prasideda paradoksas.
1935 m. austrų fizikas Erwinas Šriodingeris pasiūlė mintinį eksperimentą, kuris tapo viena garsiausių kvantinės mechanikos iliustracijų. Į dėžę įdedama katė, kartu su mechanizmu: jei suskyla radioaktyvus atomas (o tai gali įvykti visiškai atsitiktinai), įsijungia nuodų mechanizmas ir katė žūva. Jei atomas nesuskyla – katė lieka gyva.
Bet štai kur reikalai tampa įdomūs.
Kol niekas neatidaro dėžės ir nepažiūri į katę, ji yra tiek gyva, tiek mirusi tuo pačiu metu. Kvantinė fizika sako, kad kol nėra stebėtojo, abi būsenos egzistuoja vienu metu – ši būsena vadinama superpozicija. Tik atidarius dėžę viena iš galimų realybių tampa „tikra“.
Ar katė egzistuoja tik tada, kai ją stebi? O jei taip, ar garsas egzistuoja tik tada, kai jo klausaisi?

Kaip tai susiję su muzika? 
​Kvantinės superpozicijos idėja puikiai dera su šiuo muzikiniu kūriniu. Kol jo dar negirdėjai, jis tuo pačiu ir egzistuoja, ir neegzistuoja. Gal jis jau skamba? Gal jis jau baigėsi?
Klausytojas yra eksperimento dalis. Jei niekas neklauso, ar muzika tikrai groja? Jei garsas nėra patirtas, ar jis egzistavo?
Tad dabar klausimas: ar jau pradėjai klausytis, ar dar ne? O gal tai jau baigėsi?

Trys identiški kūriniai su vienu vieninteliu garso įvykiu kiekviename iš jų, sukuria patirtį, kuri niekada nesikartoja vienodai – nes klausytojas kiekvieną kartą yra jau kitoks.

​Muzika, kuri skamba, yra muzika, kuri jau pasibaigė. Muzika, kuri dar neskamba, yra muzika, kuri jau prasidėjo.

Kūrinys gimsta tuomet, kai jo nėra. Judėjimas prasideda stovint vietoje. Kada prasideda veiksmas? Kada baigiasi laukimas?

Tyla yra pilna, garsas – tuščias. Tyla laukia garso, o garsas sugrįžta į tylą. Kada prasideda garsas? Kada baigiasi tyla?

Klausykis – bet nežinok, ko klausaisi. Lauk – bet nežinok, ko lauki. Jeigu garsas atėjo, jis jau buvo. Jeigu jis dar neatėjo, jis jau yra.

Nei pradžia, nei pabaiga, nei vidurys. Tik tai, kas nesibaigia. Arba jau pasibaigė.
​beveik "Dao De Jing" :)


​

Klausimai – Atsakymai
​
Kada prasideda kūrinys? Jis prasidėjo tada, kai pirmą kartą išvydai „Šriodingerio katės“ albumą – medinį kubą, arba išgirdai apie Šriodingerio katę, vienu metu gyvą ir negyvą. Arba dar anksčiau – kai dar nežinojai, kad ji egzistuoja.

Kada jis baigsis? Kai apie jį pamirši. O gal niekada. Gal jis baigėsi dar prieš tau pradedant klausytis. Bet jei abejoji, ar jis jau baigėsi, ar vis dar tęsiasi, ar tai ne ženklas, kad jis niekada nesibaigia?

Kaip reikia jo klausytis? Gali sėdėti visiškoje tyloje, susikaupęs ir pasiruošęs. Arba gali užsiimti įprastais reikalais, paskendęs savo mintyse. Bet kokiu atveju, tu jau klausaisi. Galima net išjungti garsą: gal tuomet klausymasis taptų tobulu?

O jei nieko neišgirdau? Puiku! Tai reiškia, kad esi tikras klausytojas. Kai nėra jokio garso, pats klausymas išsiskleidžia tyriausiai.

Ar tai muzika? Taip, jei nuspręsi, kad taip. Galbūt muzika slypi ne tame, ką girdi, o tame, kaip įsiklausai.
​