Ginc ir Išminties pedalas
Čia toks darbinis ir man pasirodė, kad visai linksmas pavadinimas 😁
Aš esu Gintautas Gascevičius arba Ginc, būgnininkas, perkusininkas. Nuo 1987 metų groju grupėje Bix. Aktyviai koncertuoju tiek kaip kviestinis muzikantas, tiek kaip solistas. Muzikuoti pradėjau jau prieš 40 metų, bet kurį laiką buvau pasitraukęs iš muzikos. Tada būdamas beveik 50-ies metų mečiau pelningą darbą ir pradėjau iš naujo mokintis groti būgnais.
Iš pradžių buvo planas aprašyti vien tik mokymosi groti būgnais sistemą, kurią pats sau susikūriau ir kuri bent jau man pačiam buvo žiauriai efektyvi. O kodėl ją reikėtų aprašyti? O todėl, kad jeigu anksčiau apie ją būčiau sužinojęs, tai neabejoju, gročiau visai kitame lygyje. Gal kam nors irgi tiks aprašyti mokymosi principai. Ir jeigu nors per plauką kam nors tai pagelbės ar inspiruos dar kitokioms idėjoms, jausiuosi pasiekęs tikslą. Visiškai neabejoju, kad kiekvienas muzikantas turi savo unikalių atradimų ir kviečiu dalintis savo gudrybėmis. Taip mes galime padėti vieni kitiems mūsų mažame krašte, tokiu būdu augindami tiek muzikavimo, tiek bendrą kultūros lygį.
Kaip minėjau, iš pradžių norėjau tik aprašyti mokymosi sistemą, paskui pagalvojau, gal aprašyti visą sistemos atsiradimo istoriją. O čia viskas glaudžiai susiję su grupe BIX. Su jos atsiradimu, su gausybe įdomių įvykių. O tada dar visokių kitokių papildomų temų atsirado.
Tikiuos, kad teksto atsiras tiek, kad visą tai pavirs į knygą. Sumanymą remia LATGA. Žodžiu, pagal sumanymą tai turėtų būti įdomus ir tikiuosi naudingas skaitalas. Tekstą rašysiu čia. Rašysiu kaip rašosi, todėl tekstas, ko gero, iškart nebus idealus. Redaguosim eigoje 😉 Turiu prašymą. Kadangi esu menkas rašeiva, tai labai reikalinga jūsų pagalba. Labai prašau parašykit man apie pataisymus, pamąstymus ir pageidavimus į feisbuką arba el.paštu kamenulis@gmail.com Būsiu labai dėkingas
Iš pradžių buvo planas aprašyti vien tik mokymosi groti būgnais sistemą, kurią pats sau susikūriau ir kuri bent jau man pačiam buvo žiauriai efektyvi. O kodėl ją reikėtų aprašyti? O todėl, kad jeigu anksčiau apie ją būčiau sužinojęs, tai neabejoju, gročiau visai kitame lygyje. Gal kam nors irgi tiks aprašyti mokymosi principai. Ir jeigu nors per plauką kam nors tai pagelbės ar inspiruos dar kitokioms idėjoms, jausiuosi pasiekęs tikslą. Visiškai neabejoju, kad kiekvienas muzikantas turi savo unikalių atradimų ir kviečiu dalintis savo gudrybėmis. Taip mes galime padėti vieni kitiems mūsų mažame krašte, tokiu būdu augindami tiek muzikavimo, tiek bendrą kultūros lygį.
Kaip minėjau, iš pradžių norėjau tik aprašyti mokymosi sistemą, paskui pagalvojau, gal aprašyti visą sistemos atsiradimo istoriją. O čia viskas glaudžiai susiję su grupe BIX. Su jos atsiradimu, su gausybe įdomių įvykių. O tada dar visokių kitokių papildomų temų atsirado.
Tikiuos, kad teksto atsiras tiek, kad visą tai pavirs į knygą. Sumanymą remia LATGA. Žodžiu, pagal sumanymą tai turėtų būti įdomus ir tikiuosi naudingas skaitalas. Tekstą rašysiu čia. Rašysiu kaip rašosi, todėl tekstas, ko gero, iškart nebus idealus. Redaguosim eigoje 😉 Turiu prašymą. Kadangi esu menkas rašeiva, tai labai reikalinga jūsų pagalba. Labai prašau parašykit man apie pataisymus, pamąstymus ir pageidavimus į feisbuką arba el.paštu kamenulis@gmail.com Būsiu labai dėkingas
- 2022-05-06 Startas
- 2022-05-07 Papildyta trečia ir šešta dalis
- 2022-05-08 Pradėta septinta dalis.
- 2022-05-09 Papildyta trečia ir šešta dalis, ten pat pridėta iliustracijų
- 2022-05-10. Papildyta šešta dalis
- 2022-05-14 Papildyta šešta dalis
- 2022-05-15 Papildyta 3 dalis
- 2022-05-16. Pradėta 5 dalis, papildyta 3
- 2022-05-17 Papildyta 3 dalis
- 2022-05-18 Papildyta 3 dalis
- 2022-05-19 Papildyta 3 dalis
- 2022-05-20 Pradėta 4 dalis, papildyta 3 ir 5 dalis
- 2022-05-22. Papildyta 3 ir 5 dalis
- 2022-05-27 Papildyta 3 ir 6 dalis
- 2022-06-06 Papildyta 4 dalis
- 2022-06-07 Papildyta 4 dalis
- 2022-06-08 Papildyta 4 dalis
- 2022-06-14 Papildyta 4 dalis
- 2022-06-15 Papildyta 7 dalis
- 2022-06-16 Papildyta 4 dalis
- 2022-06-17 Papildyta 7 dalis
1 dalis
2 dalis
3 dalis. BIX
BIX
Kai pirmą kart paskambino Samas ir pasiūlė susitikt, net nesitikėjau kad tas pokalbis man bus toks lemtingas. Nors vienas ženklas išdavė, kad čia kažkas bus. Tai buvo paukščio išrašytas pažymėjimas. Nes tik išėjus į lauką buvau apkakotas kažkokio sparnuočio. Akivaizdžiai dangus paženklino. Jau ir anksčiau Šiauliuose buvau matęs kelis BIX pasirodymus, ir jeigu atvirai, tai jie man nelabai patiko. Tuo metu man mielesne buvo visai kitokia muzika. Tuo metu grojau popsą. Susitikom. Pasišnekėjom gurkšnodami arbatą legendinėje to meto kavinėje “Kaštonas”. Samas daug netempdamas gumos pasiūlė groti grupėje. Aš tuo metu grojau Šiaulių televizorių gamyklos ansamblyje, todėl sutarėm pradžiai pamėginti pasigroti. Pažiūrėti, kaip einasi, o tada jau ir apsispręsti. Po pirmos repeticijos viskas pasidarė aišku. Be jokių abejonių! Netgi ne po repeticijos, o tik užgrojus. Pasijutau savo vietoje. Tada netgi ant karštųjų gimė kelių, dar dabar gerai žinomų kūrinių užuomazgos .
Prasidėjo repeticijos. Daug repetavom, filosofavom, netgi gyvenom studijoj. Studija buvo visiškai daugiafunkcinė. Tai ir repeticijų kambarys ir miegamasis ir virtuvė. Savaitėmis neišeidavom į lauką. Kadangi studija buvo rūsyje, tai ten, aišku, langų nebuvo, tai kada diena ar naktis spręsdavom patys, ir netgi savaitėmis neišeidavom į lauką. Tai buvo fantastiškas ir labai produktyvus laikas. Bixų pasaulis man buvo visiškai nauja aplinka, dailininkų, filosofų pasaulis. Tada Samas dainavo ir grojo gitara, Špokauskas Mindaugas grojo klavišiniais instrumentais, Virgis Tamošiūnas – bosinė gitara, Aurimas Povilaitis – perkusija, Arūnas Klevinskas – trombonu ir Geraldas Jankauskas Džeris – saksofonu.
Kai pirmą kart paskambino Samas ir pasiūlė susitikt, net nesitikėjau kad tas pokalbis man bus toks lemtingas. Nors vienas ženklas išdavė, kad čia kažkas bus. Tai buvo paukščio išrašytas pažymėjimas. Nes tik išėjus į lauką buvau apkakotas kažkokio sparnuočio. Akivaizdžiai dangus paženklino. Jau ir anksčiau Šiauliuose buvau matęs kelis BIX pasirodymus, ir jeigu atvirai, tai jie man nelabai patiko. Tuo metu man mielesne buvo visai kitokia muzika. Tuo metu grojau popsą. Susitikom. Pasišnekėjom gurkšnodami arbatą legendinėje to meto kavinėje “Kaštonas”. Samas daug netempdamas gumos pasiūlė groti grupėje. Aš tuo metu grojau Šiaulių televizorių gamyklos ansamblyje, todėl sutarėm pradžiai pamėginti pasigroti. Pažiūrėti, kaip einasi, o tada jau ir apsispręsti. Po pirmos repeticijos viskas pasidarė aišku. Be jokių abejonių! Netgi ne po repeticijos, o tik užgrojus. Pasijutau savo vietoje. Tada netgi ant karštųjų gimė kelių, dar dabar gerai žinomų kūrinių užuomazgos .
Prasidėjo repeticijos. Daug repetavom, filosofavom, netgi gyvenom studijoj. Studija buvo visiškai daugiafunkcinė. Tai ir repeticijų kambarys ir miegamasis ir virtuvė. Savaitėmis neišeidavom į lauką. Kadangi studija buvo rūsyje, tai ten, aišku, langų nebuvo, tai kada diena ar naktis spręsdavom patys, ir netgi savaitėmis neišeidavom į lauką. Tai buvo fantastiškas ir labai produktyvus laikas. Bixų pasaulis man buvo visiškai nauja aplinka, dailininkų, filosofų pasaulis. Tada Samas dainavo ir grojo gitara, Špokauskas Mindaugas grojo klavišiniais instrumentais, Virgis Tamošiūnas – bosinė gitara, Aurimas Povilaitis – perkusija, Arūnas Klevinskas – trombonu ir Geraldas Jankauskas Džeris – saksofonu.
Kai prisijungiau prie BIX, jie jau buvo pagroję kelis koncertus. Vieną tokių koncertų Šiaulių centre ant nedidukės mobilios scenos mus pastebėjo Algirdas Kaušpėdas, jis tą pačią dieną kartu su grupe “Antis” koncertavo “rimtesnėje” scenoj. Antis tuo metu visų mylimas “Numeris Vienas” Lietuvos šou padangėje. Įdomu tai, kad tai tikrai buvo sudėtinga muzika, labai kietos kompozicijos, o jų aranžuotės išviso buvo stulbinamos. Kaušpėdas su savo charizma, tai išvis buvo dievas. Nežinau, kaip tų laikų Antis atrodytu dabar, bet tada jie buvo galingi. Kažkaip įtariu, kad ne be Kaušpėdo pagalbos papuolėm į Roko maršą per Lietuvą. Tai buvo neįtikėtinos masinės šventės. Rokas - protesto muzika, o čia nepamirškim, kad pas mus prasidėjo Atgimimas. Su Sąjūdžiu! Koncertai vienu metu buvo ir mitingai su oratoriais, šūkiais, su dar nelegaliomis trispalvėmis. Mačiau, kaip toks jaunuolis stovėjo iškėlės trispalvę vėliavą ir draugas jam atnešė pavalgyti. Sako,
- Duok palaikysiu, pavalgyk,- tai jis atsisakė duoti, nes tą veliavą dar prieš okupacijas ir ištremimą buvo paslėpus jo močiutė. O dabar padavė anūkui. Žodžiu, tokie reikalai. Patikėkit, tai nepakartojamos patirtys. O žmonių visur susirinkdavo didžiulės minios.
Jeigu įdomu, papildoma info apie Roko Maršą yra čia: Wikipedia. Roko maršas
Paskui buvo Lituanika. Toks nerealiai galingas festas Vilniaus sporto salėje, kur su baimę išlindom pagroti savo koncertinę programą.
Kelias dienas prieš išvykstant sumanėm pasidaryt kontrolinį koncertą Šiaulių kultūros centre, tam kad pažsižiūrėtume, kaip eina festivalinė programa. Susistatem instrumentus, įsigarsinom ir liko gar keletas valandų laiko. Aš tada sumaniau pasivažinėti dviračiu, Buvo vėjuota, bet smagiai važiavosi ir tada pagalvojau, kodėl gi nenuvažiavus iki Kryžių kalno, o jis gi yra netoli Šiaulių. Vėjas pūtė į nugarą, tad visai greitai nuriedėjau. Jau visai prie vietos vėjas dar labiau sustiprėjo, o paskui dar labiau. Tad gryžti reikėjo minant prieš tokį pasipriešinimą, kad vos, vos judėjau į priekį. Šiaip netaip visas nusivaręs dasikapsčiau iki Šiaulių. Vos spėjau į koncertą, neatsimenau, kaip pagrojau, bet daugiau niekad prieš koncertą nebeidavau pasivažinėti dviračiu 😁
Festivalis jau buvo tapes tarptautiniu, ten buvo grupių iš Lenkijos, Vakarų Berlyno, Olandijos, Rusijos. Ten pirmą kartą gyvenime prisėdau prie tikrų, firminių, gerų būgnų! Tada visai fainai pagrojom ir tapome lauretais. Tai buvo gryniausias triumfas.
Dažniausiai gaudami apdovanojimus žmonės maivosi sakydami, kad nesitikėjo. Bet mes tikrai nesitikėjom, nes visi festivalio dalyviai buvo labai stiprūs, o mes tik virukai iš Šiaulių, susiklosčius aplinkybėms papuolę į renginį. Išsamiau apie Lituaniką čia: Wikipedia. Lituanika
Būtent čia susipažinom su Mariumi Brasiūnu. Jis tapo mūsų menedžeriu. Nesu sutikęs kito tokio žmogaus, kuris tokiu greičiu mokėtų megzti kontaktus, organizuoti koncertus, turus. Netrukus jis suorganizavo pirmą mūsų iškylą į užsienį. Tai buvo Lenkijos pajūrio miestas Gdanskas, sakė jeigu "sueisim" Gdanske, tada galėsim važiuot į tikrus Vakarus.
Nuotraukoje Marius Brasiūnas ir Samas.
Koncertas gavosi labai sėkmingas. Suėjom! Publika taip lengvai nepaleido, turėjo keletą kartų grįžti į sceną bisui. Beje, tame pačiame festivalyje grojo ir grupė “Fojė”, jie pasakojo, kad ir juos priėmė puikiai.
Tuo metu Gdanske buvo pilna skinhedų (fašistuojančių treniruotų skustagalvių), dabar nepasakysiu, ar ten vyko kažkoks jų suvažiavimas, ar tiesiog šiaip jų ten buvo daug. Teko mums kartu su Fojė netgi sprukti nuo jų. Jau išsikraustant iš viešbučio jų gauja pradėjo kabinėtis prie mūsų ieškodami preteksto muštynėms, gerai, kad autobusas buvo šalia ir viskas gerai baigėsi, pasprukom, nes jėgos buvo tikrai nelygios.
Vėliau BIX ir Fojė keliai vis susidurdavo įvairiose pasaulio šalyse.
Gdansko egzaminą išlaikėm. Labai džiaugėmės.
Marius sakė, kad dabar jau pajudėsim.Ir tikrai kiek vėliau pajudėjom.
Grįžę vėl pasinėrėm į kūrybą. Vėl studijoj, vėl paromis. Tada pasikeitė mūsų bosistas. Vietoj Virginijaus Tamošiūno atėjo Aurelijus Silkinis, tuo pat metu jis buvo Šiaulių kultūros centro direktorium, Programa pasipildė dar naujais kūriniais. Po truputį tapom populiarūs Lietuvoje. Mūsų dainos dažnai buvo topuose, daug koncertavome. Ir tada Marius Brasiūnas pasakė, kad laikas važiuot į Vakarus, dalyvausim Vakarų Berlyne festivalyje. Dabar nepamenu jo pavadinimo, bet tikrai buvo labai stiprus, su pasaulinėms žvaigždėm. Tai buvo mūsų pirma išvyka į tikrus Vakarus. Tuo metu Vokietija buvo padalinta į dvi dalis, viena sovietinė - Vokietijos demokratinė respublika, o kita laisvoji – Vokietijos federatyvinė respublika. O Berlynas būdamas VDR irgi buvo padalintas į dvi dalis. Viena dalis buvo tiesiog Berlynas, o kita, visa aptverta ir griežtai saugoma, Vakarų Berlynas. Norint ten papulti reikėjo važiuoti metro į Zoo stotelę, o ten jau buvo pasieniečiai ir vyko visos procedūros, lyg atvykus į kitą šalį. Išėjimas iš metro stotelės į paviršių pribloškė. Iš pilko sovietinio pasaulio išlipom į spalvotą pasaulį.
Šiandien, kai vaikštinėji po bet kurį Europos miestą, nieks tavęs stipriai nebestebina. Ir žmonės dabar visur tokie patys, arba beveik tokie patys. Tiesiog neįtikėtina, kaip mes Lietuvoje taip stipriai pasikeitėm. Bet tada buvo kitaip. Vos išlipus iš metro pasijutom, kaip kitoj planetoj. Net oras atrodė kitoks. Vaikščiojom tokie apstulbę, su instrumentais rankose. Daugiau niekada nepatyriau tokio kultūrinio šoko, kaip tada. Pirmą kartą Vakaruose!
Viena iš aktualijų mums, aišku, buvo muzikos instrumentai. Tai ką tada galima buvo rasti Lietuvoje muzikos parduotuvėse, buvo tik sovietinė produkcija. Tai labai nekokybiški instrumentai tinkami nebent moksleivių popamokiniams būreliams su tikslų atmušti bet kokį norą tęsti muzikavimą. Kiek rimtesnių instrumentų, pagamintų Vokietijos Demokratinėje Respublikoje ar Čekoslovakijos Socialistinėje Respublikoje, neturint parduotuvėje pažinčių nusipirkti nebuvo įmanoma. Prekės išsivaikščiodavo iš sandėlių nepasiekusios parduotuvės lentynų. Pas mus, Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje, instrumentai būdavo perkami privačiai, iš rankų. Kas nors atveždavo iš Vakarų, arba būdavo įsigyjama iš Į Lietuva atvažiuojančių koncertuoti muzikantų iš Lenkijos, Vengrijos ar kitų socialistinio pasaulio šalių. Kitas variantas buvo iš Maskvos gabenami instrumentai. Keletas pažįstamu tokiu būdų netgi bizniavo. Surinkdavo čia Lietuvoj užsakymus ir kelionėn. Nesigilinau kaip instrumentai atsirasdavo Maskvoje, bet toks pogrindinis biznis klestėjo. Todėl vieni pirmųjų apsilankymų Vakarų Berlyne buvo muzikos instrumentų parduotuvės. Kiek būgnų, gitarų!... Šių dienų Vilniaus muzikos parduotuvėje “Tamsta” ko gero visko yra dar gausiau nei tų laikų V. Berlyne. Bet tada tikrai buvo į ką paspoksot, tai ir eidavom ir spoksodavom, kol sulaukdavome pardavėjų „Can I help you?“. Tada maudavom į kitą parduotuvę.
Ko dar reikėjo gastroliuojančiam BIX rokeriui iš Lietuvos? Fotoaparato. Su Aurimu Povilaičiu nuvarėm pirkti, išsirinkom kažkokią pigieną mulinę „Fuji“, na ir sakom pardavėjui, prieš tai pavartę anglų kalbos pradžiamokslį:
- Give me Fuji, - nežinojom tada, kad tariasi Fiudži, tai ir sakėm „Fuji, Fuji“. Pardavėjas nesuprato apie ką šneka tie keisti bičai. Gerai kad yra multikalbinė gestų kalba, tad pavyko pirštais parodyti, ko norim. Tada išklausėm pardavėjo instrukcijas kaip reikia fotografuoti, nutaisę supratingus veidus ir rodydami kad sutinkam su viskuo ką jis sakė, lingavom galvas, laiks nuo laiko sakydami „yes, yes"
Po šio Vakarų Berlyno festivalio pasipylė daugiau koncertų įvairiuose šalyse. Pasauliui mes buvom įdomūs ne vien dėl to, kad gerai grojom, nors paklausius tų laikų įrašų matosi, kad lygis tikrai buvo neprastas, bet ir neabejoju, dar bent dėl dviejų priežasčių:
Tuo metu Gdanske buvo pilna skinhedų (fašistuojančių treniruotų skustagalvių), dabar nepasakysiu, ar ten vyko kažkoks jų suvažiavimas, ar tiesiog šiaip jų ten buvo daug. Teko mums kartu su Fojė netgi sprukti nuo jų. Jau išsikraustant iš viešbučio jų gauja pradėjo kabinėtis prie mūsų ieškodami preteksto muštynėms, gerai, kad autobusas buvo šalia ir viskas gerai baigėsi, pasprukom, nes jėgos buvo tikrai nelygios.
Vėliau BIX ir Fojė keliai vis susidurdavo įvairiose pasaulio šalyse.
Gdansko egzaminą išlaikėm. Labai džiaugėmės.
Marius sakė, kad dabar jau pajudėsim.Ir tikrai kiek vėliau pajudėjom.
Grįžę vėl pasinėrėm į kūrybą. Vėl studijoj, vėl paromis. Tada pasikeitė mūsų bosistas. Vietoj Virginijaus Tamošiūno atėjo Aurelijus Silkinis, tuo pat metu jis buvo Šiaulių kultūros centro direktorium, Programa pasipildė dar naujais kūriniais. Po truputį tapom populiarūs Lietuvoje. Mūsų dainos dažnai buvo topuose, daug koncertavome. Ir tada Marius Brasiūnas pasakė, kad laikas važiuot į Vakarus, dalyvausim Vakarų Berlyne festivalyje. Dabar nepamenu jo pavadinimo, bet tikrai buvo labai stiprus, su pasaulinėms žvaigždėm. Tai buvo mūsų pirma išvyka į tikrus Vakarus. Tuo metu Vokietija buvo padalinta į dvi dalis, viena sovietinė - Vokietijos demokratinė respublika, o kita laisvoji – Vokietijos federatyvinė respublika. O Berlynas būdamas VDR irgi buvo padalintas į dvi dalis. Viena dalis buvo tiesiog Berlynas, o kita, visa aptverta ir griežtai saugoma, Vakarų Berlynas. Norint ten papulti reikėjo važiuoti metro į Zoo stotelę, o ten jau buvo pasieniečiai ir vyko visos procedūros, lyg atvykus į kitą šalį. Išėjimas iš metro stotelės į paviršių pribloškė. Iš pilko sovietinio pasaulio išlipom į spalvotą pasaulį.
Šiandien, kai vaikštinėji po bet kurį Europos miestą, nieks tavęs stipriai nebestebina. Ir žmonės dabar visur tokie patys, arba beveik tokie patys. Tiesiog neįtikėtina, kaip mes Lietuvoje taip stipriai pasikeitėm. Bet tada buvo kitaip. Vos išlipus iš metro pasijutom, kaip kitoj planetoj. Net oras atrodė kitoks. Vaikščiojom tokie apstulbę, su instrumentais rankose. Daugiau niekada nepatyriau tokio kultūrinio šoko, kaip tada. Pirmą kartą Vakaruose!
Viena iš aktualijų mums, aišku, buvo muzikos instrumentai. Tai ką tada galima buvo rasti Lietuvoje muzikos parduotuvėse, buvo tik sovietinė produkcija. Tai labai nekokybiški instrumentai tinkami nebent moksleivių popamokiniams būreliams su tikslų atmušti bet kokį norą tęsti muzikavimą. Kiek rimtesnių instrumentų, pagamintų Vokietijos Demokratinėje Respublikoje ar Čekoslovakijos Socialistinėje Respublikoje, neturint parduotuvėje pažinčių nusipirkti nebuvo įmanoma. Prekės išsivaikščiodavo iš sandėlių nepasiekusios parduotuvės lentynų. Pas mus, Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje, instrumentai būdavo perkami privačiai, iš rankų. Kas nors atveždavo iš Vakarų, arba būdavo įsigyjama iš Į Lietuva atvažiuojančių koncertuoti muzikantų iš Lenkijos, Vengrijos ar kitų socialistinio pasaulio šalių. Kitas variantas buvo iš Maskvos gabenami instrumentai. Keletas pažįstamu tokiu būdų netgi bizniavo. Surinkdavo čia Lietuvoj užsakymus ir kelionėn. Nesigilinau kaip instrumentai atsirasdavo Maskvoje, bet toks pogrindinis biznis klestėjo. Todėl vieni pirmųjų apsilankymų Vakarų Berlyne buvo muzikos instrumentų parduotuvės. Kiek būgnų, gitarų!... Šių dienų Vilniaus muzikos parduotuvėje “Tamsta” ko gero visko yra dar gausiau nei tų laikų V. Berlyne. Bet tada tikrai buvo į ką paspoksot, tai ir eidavom ir spoksodavom, kol sulaukdavome pardavėjų „Can I help you?“. Tada maudavom į kitą parduotuvę.
Ko dar reikėjo gastroliuojančiam BIX rokeriui iš Lietuvos? Fotoaparato. Su Aurimu Povilaičiu nuvarėm pirkti, išsirinkom kažkokią pigieną mulinę „Fuji“, na ir sakom pardavėjui, prieš tai pavartę anglų kalbos pradžiamokslį:
- Give me Fuji, - nežinojom tada, kad tariasi Fiudži, tai ir sakėm „Fuji, Fuji“. Pardavėjas nesuprato apie ką šneka tie keisti bičai. Gerai kad yra multikalbinė gestų kalba, tad pavyko pirštais parodyti, ko norim. Tada išklausėm pardavėjo instrukcijas kaip reikia fotografuoti, nutaisę supratingus veidus ir rodydami kad sutinkam su viskuo ką jis sakė, lingavom galvas, laiks nuo laiko sakydami „yes, yes"
Po šio Vakarų Berlyno festivalio pasipylė daugiau koncertų įvairiuose šalyse. Pasauliui mes buvom įdomūs ne vien dėl to, kad gerai grojom, nors paklausius tų laikų įrašų matosi, kad lygis tikrai buvo neprastas, bet ir neabejoju, dar bent dėl dviejų priežasčių:
- Tai kad buvom iš Sovietų Sąjungos. Tada pasaulyje baiginėjosi šaltasis karas, buvo pasirašinėjamos nusiginklavimo sutartys. Naujos kartos sovietų lyderis M. Gorbačiovas pasaulyje buvo super žvaigždė. Dabar neįtikėtinai skamba, bet tuo metu pasaulyje visą kas sovietinė, buvo labai populiaru. Rytų Europos valstybės vadavosi iš sovietizmo. Pasaulyje buvo nelabai suprantama, ko mes čia Lietuvoje šaršaluojam, siekiam kažkokios tai laisvės ir trukdom M.Gorbačiovui, nes jis juk geras. Koncertinių turų metu dažnai apsistodavom pas menininkus, komunose, loftose. Turėjom progą giliau panirt į įvairias kultūrines aplinkas. Ir mums buvo labai keista ant kiek tuose žmonių ratuose buvo subujojusios komunistinės idėjos ir neapykanta kapitalizmui. Čia turbūt todėl, kad jie niekad negyveno Sovietų Sajungoje
- Tai, kad buvome iš Lietuvos. Dar iki nepriklausomybės paskelbimo koncertuojant įvairiose šalyse žmonėms reikėdavo aiškinti, kad mes iš Lietuvos, tai ne tik Sovietų Sąjungos administracinis vienetas, tai atskira šalis su savo kalba, istorija ir valstybingumo praeitimi. (Čia panašiai, kai mes turbūt nelabai žinom, kuo skiriasi Vokietijos ar Italijos administraciniai vienetai ir kokia kiekvieno jų atskirai istorija) O kiek vėliau, kai Lietuva atsirado pasaulio laikraščių antraštėse ir žemėlapiuose, jau beveik niekam nebereikėdavo aiškinti, kad išvis yra tokia valstybė - Lietuva
Transportas
Pačioje pradžioje daugiausia važinėjom traukiniais. Įsivaizduokit septynių virukų kompaniją stotyje sukrovusią į vieną didžiulę krūvą visus savo instrumentus ir tašes, laukiančią traukinio. Budėjom po du pasikeisdami, kad neišvogtų mūsų instrumentų. Jau buvom atidirbę visa “logistikos ir saugumo” sistemą :)
O įdomiausia tai buvo Varšuvos geležinkelio stotyje. Kartą teko ten pralaukti keletą parų. Tuo metu buvo žiema ir dienos metu pakaitom budint tikrai nebuvo jokių problemų, o naktį visoj stoty buvo tik viena šildoma patalpa be jokių kėdžių, kur susirinkdavo vietiniai benamiai pernakvoti. Kas iš mūsų tuo metu nebudėjo, ėjo ten pabūti. Mūsų saksofonistas Džeris nusprendė, kad savo saksofono niekam nepaliks ir saugos pats. Ir kaip jis pats pasakojo, pasisekė užimti puikią vietelę prie pat radiatoriaus. Nuovargis ir šiluma padarė savo. Saldus miegas užslinko nepastebimai.
Saksofono tenoro dėklas nebuvo toks mažytis, kad nieks jo nepastebėtų ir vienam benamiui tai pasirodė puiki proga. Išlaukęs, momento kai Džeris užmigo jis ištraukė iš po jo rankos dėklą. Visa laimė, kad vagis nebuvo profis ir betraukdamas bakstelėjo juo į grindis. Džeris pabudo, o benamis, oriai, kaip moka tik Varšuvos benamiai paaiškino, kad norėjo tik apžiūrėti instrumentą.
Iš Varšuvos į Vakarų pusę buvo važinėjama dar pakankamai tvarkingai, ta prasme, nusiperki bilietą ir važiuoji, bet atgal… . Laukiniais 90 - taisiais norint grįžti į tėvynę neužteko turėti bilieto. Vagono palydovės rusiškai rėkdavo kad vietų nėra, reikėjo arba ją užburti, kad įleistų į vagoną, arba prasiveržti jėga. O mes septyniese arba tiksliau aštuoniese, nes kartu važinėjo ir garso operatorius Artūras Šidlauskas. ir dar su tokia krūva instrumentų. Žodžiu pagal atidirbtą sistemą į vagoną prasiverždavo mūsų tvirčiausi vyrukai, Aurelijus ir Artūras, tada jie iš vidaus praverdavo langą o mes per langą jiems padavinėjom instrumentus, o tada jau per duris bandydavom prasmukti į vidų. Tuo pat metu klykė vagono palydovė. Traukinio viduje visados išaiškėdavo, kad laisvų vietų yra, bet už kažką reikią damokėti.
Vėliau jau susiorganizuodavom ir kitokias transporto priemones.
Kelis turus po Vokietija ir Prancūzija darėm su didžiuliu autobusu Ikarusu. Tada nesukom sau galvos, kad toks autobusas ryja nesvietiškai daug degalų ir kad degalai perkami iš mūsų honoraro
Vėliau suradom geresnį variantą
Išradingieji lietuviai, žinodami, kad dyzelio kainos Vakaruose yra žymiai didesnės, nei Lietuvoj, paruošė autobusą specialiai kelionėms po Europą. Padidino baką iki tiek, kad vieną kartą užsipylus, degalų užteko visai kelionei. Ir mums pavyko tokia tobulą kelionių mašiną išsinuomoti
Ikarusai buvo gaminami dviejų rūšių:
- Miesto maršrutiniai autobusai. Jie tikrai visiems gerai pažystami, nes vis dar važinėja gatvėse - geltonos spalvos.
- ir tarpmiestiniai – raudonos.
***** Čia dar bus kelionių aprašymai
********
Albumai
Vienas albumas, kurį įrašinėjom taip ir neišliko, kažkur dingo. Tai ko gero buvo pats pirmasis, neskaitant „Žiurkių miesto“, kuris labiau buvo būsimų dalykų pranašas. Darbas prie to albumo vyko visiškai ekstremaliai. Magnetofonas į kurį įrašinėjom, buvom gavę tik trejoms paroms, todėl mums kažkodėl atrodė, kad tas kelias paras reikia būtinai ištisai dirbti jokiu būdu nemiegant 😊
Tai, aišku, buvo puiki idėja treniruoti ištvermei, bet albumo įrašinėjimui, tai tikrai ne. Jau antros paros pabaigoje kūriniai pradėjo nebepatikti. O ir man jau pradėjo atrodyti, kad iš viso gyvenime kažkuo ne tuo užsiimu. Trečią parą jau prasidėjo netikėti trumpi užmigimai. Žodžiu, eksperimentas pavyko, albumas – ne.
Sekantį albumą „Akli kariai“ įrašinėjom dabartinės prezidentūros pastate ir jeigu neklystu, būtent dabartiniame Lietuvos prezidento kabinete. Gyvenom savo draugų, grupės „Antis“ studijoje Vilniuje prie Žalio tilto. Ką tik buvo įvykęs mūsų grupės narių pasikeitimas. Iš grupės pasitraukė Geraldas Jankauskas Džeris, nusprendęs realizuoti kitas savo muzikines idėjas atskirai nuo grupės Bix. Džeris, bent jau pirmaisiais gyvavimo metais buvo tikras grupės ideologas ir todėl kad grupė tapo būtent tokia, yra didžiulis jo nuopelnas.
Vietoj Džerio atėjo Andriejus Smechnovas, puikus saksofonistas ir labai kietų pučiamųjų aranžuočių kurėjas, V. Čekasino mokinys prieš tai grojęs grupėje „Antis“.
Tuo pat metu kaip tik vyko lemtingieji Lietuvai 1990 – 1991 metų įvykiai. Buvom gerai pasiruošę įrašams, tad viskas vyko sklandžiai. Atsimenu naktį įrašinėju būgnus ir staigiai visą mūsų kompanija kažkur išbėgo. Garso operatorius liko prie pulto, o aš toliau groju, nes reikia įrašyti partiją partiją. Netrukus grižo ir kolegos vienu metu ir pikti ir laimingi. Paklausiau,
- Kas atsitiko, kur išbėgot?
Pasirodo kažkas iš mūsiškių per langą pastebėjo, kad kažkokie bičai, ant stulpų klijuoja lapelius. O tuo metu ištisai buvo klijuojama sovietine propaganda ir gąsdinimai apie susidorojimus, jeigu nesibaigs tos visos nepriklausomybės. Tai visi ir išlėkė gaudyti klijuotojų. Pasirodo, neapsiriko, ten tikrai buvo propagandininkai. Gaila jų nepagavo, paspruko.
Albumas buvo išleistas vinilo pavidale didžiuliu tiražu. Plokštelių buvo visur, spaudos kioskuose, parduotuvėse. Vien pas mus studijoje jų buvo prikrauta iki lubų.
Neužilgo atėjo toks laikas, kai buvo manoma, kad vinilas - tai jau atgyventas formatas ir tai yra visiška seniena. CD – štai muzikos ateities forma. Taip rimtai buvo kalbama.
Kažkuriam koncerte mūsų vinilinės plokštelės buvo tiesiog šiaip dalinamos, imkit kiek norit. Paskui atsimenu, netgi mėtėsi prie šiukšliadėžių.
Labomba.
Apie šio albumo įrašinėjimą prisimenu tik tiek, kad tai vienintelis albumas, kuriame būgnus programavau su būgnų mašina. Ir dar, tas albumas buvo išleistas tik kasetėje. Įrašai vyko Šiaulių kultūros centre, kuriame tuo metu gyvenimas kunkuliavo ištisom parom be sustojimo. Tiek daug kokybiškų veiklų ten daugiau niekada nebuvo. Todėl nieko nuostabaus, kad Aurelijus Silkinis tuo pat metu būdamas grupės bosistu ir kultūros centro direktoriumi nusprendė pasirinkti kurią nors vieną veiklą iš dviejų. Jis nusprendė pasitraukti iš grupės.
Tada atėjo legendinis Skirmantas Gibavičius Skirma iš grupės „Šiaurės kryptis“. Ir tada susiformavo mūsų auksinė komanda: Saulius Urbonavičius Samas – gitara, vokalas; Mindaugas Špokauskas Špokas – klavišiniai; Skirmantas Gibavičius Skirma – bosinė gitara; Aurimas Povilaitis – perkusija; Gintautas Gascevičius Ginc – būgnai; Andriejus Smechnovas – saksofonas; Arūnas Klevinskas – trombonas; Artūras Šidlauskas – garso režisierius
Doozgle.
Mano favoritas. Pats mėgstamiausias albumas iš visų. Įrašinėjant garso įrašų studijoje dažniausiai kūriniai būna dakuriami, dapuošiami, daaranžuojami vietoje, todėl nereiktų stebėtis, kad kai kurie žinomi pasaulio albumai buvo įrašinėjami kelis menesius ar net metus. Su „Doozgle“ buvo visiškai priešingas variantas. Visos dainos jau buvo iki galo susiformavusios ir patikrintos koncertuose. Tiesiog atėjom į studiją ir įrašėm savo partijas. Todėl pats įrašinėjimas užtruko labai neilgai. Netgi su Skirma rungtyniavome, kas greičiau įrašys savo partijas. Tikrai ne pats išmintingiausias sumanymas! Todėl bent jau pora metų keikiau save dėl to ir negalėjau išviso klausyti to albumo, nes visur buvo prie ko prikibti, visur galima buvo sugroti geriau. Manau, kad tuo laiku ir buvo mūsų „aukso amžius“.
Tada, 1993 metais triumfavom Lietuvos „Bravo“ apdovanojimuose, tai buvo to meto „Mama“ apdovanojimų analogas:
• Geriausias metų albumas - „Doozgle“
• Geriausia metų roko grupė – Bix
• Geriausias metų instrumentalistas – aš 😊
2 mėnesių JAV turas buvo suorganizuotas taip, kad aplankėm ne tik tautiečius. Dižiają dalį tiesiog koncertavom amerikiečių publikai, kaip viena iš gausybės grupių iš viso pasaulio. Aišku be draugų pagalbos nebūtų buvę neįmanoma suorganizuoti tiek koncertų.Tam tikslui buvo nupirktas mikroautobusas, vairavo du tuo metu mokantys vairuoti musiškiai, Aurimas Povilaitis ir Arūnas Klevinskas. Beje, pas juos buvo dar sovietiniai vairuotojo pažymėjimai, tad kai kelyje mus sustabdydavo policija, labai buvo įdomu stebėti policininkų tikrinančių dokumentus fizionomijas. Jie akivaizdžiai nesuprato, koks čia dokumentas ir kas ten parašyta, bet visi galų gale susivaldydavo ir nuslėpdami sumaištį, oriai palinkėdavo geros kelionės. Tikrai nepavydėjau vairuojantiems kolegoms, nes atstumai Amerikoj visiškai ne lietuviški. O jiems po daugiavalandinių vairavimų dar reikėdavo ir groti. Nakvynei apsistodavom dažniausiai pas draugus. Ypač kai tarp koncertų atsirasdavo kelių dienų pertraukos. Per pačią pirmą pertrauką vienuose namuose šeimininkai sakė jaustis, kaip namie ir valgyti tai ką rasime šaldytuve. O jis tikrai buvo prikimštas maisto. Pamačiau kiaušinius ir pagalvojau, kad visai gerai būtų ką nors pasidaryti. Tad tiesiog įdėjau kelis į mikrobanginę. Tada aš dar nežinojau, kad kiaušiniai mikrobanginėje sprogsta. Įvykio nuslėpti nepavyko, nes garsas buvo stiprus ir visi sulėkė pažiūrėti. Visas raudonas iš gėdos ploviau išsitaškiusius po visą mikrobanginę kiaušinius
O kartą mus priėmė vasarnamyje gamtoje prie ežero. Įsikūrėm. Kas maudytis, kas žvejot. Samas pagavo šamų. Na visiška palaima. Naktį valgom žuvienę, įsijungėm teliką, rodė siaubiaką. Tokį visai nejuokingą, o netgi vietom baisų.
Ir tada toks garsas iš laiko „Bum“, toks stiprus smūgis. Jau vien nuo bent jau aš nustėrau. Ir tada klyksmas, toks baisus, grynai kaip siaubeke. Išlėkėm į lauką, o ten mūsų trobikės šeimininkas paklaikusiom akim vaikštinėja ratais. Vaizdelis iš kraupiųjų.
- Kas atsitiko, - bandėm pakamantinėt, bet tas tik rėkia akivaizdžiai mūsų nematydamas. Nu visiškas siaubiakas
Tik vėliau, kiek apsiraminęs jis prisipažino, kad jį paliko mergina. Va tokia asmeninė tragedija. Tai iš to sielvarto jis ir į vartus trenkėsi ir gerokai apgadino savo automobilį. O mums siaubiakas iš teliko persikėlė į realybę 😊
Tarp gausybės turo koncertų buvo ir labai sėkmingų, bet buvo ir nelabai. Pavyzdžiui vienam nedideliam klube į koncertą atėjo tik keli žmonės, nes tuo pat metu per televizorių rodė kažkokio tai populiaraus sporto finalą. Nors mes sąžiningai susistatėm instrumentus, pasidarėm garso patikrą ir jau pradėjom groti pirmą kūrinį, klubo savininkas išlaukęs kūrinio pabaigos, sumokėjo žadėtus pinigus paprašė nebegroti. Bet buvo ir sėkmingesnių variantų, vienam klube mūsų koncertas buvo pripažintas metų koncertu.
Bus dar 😁
4 dalis. Pedalas
- Kada važiuojam?
- Kur važiuojam?
Tokiais klausimais skambindavom mūsų vadybininkui tarp išvykų į kurią nors šalį. Ir mums buvo savaime suprantama, kad Lietuvoj praleisdavom kur kas mažiau laiko nei gastrolėse ir galvojom kad tai niekada nesibaigs. Bet apie 1994 metus išvykų stipriai sumažėjo, o vėliau ir visiškai jos išnyko.
Mes ir toliau rinkdavomes repetuoti, bet jau be didesnio optimizmo.
Tuo metu gimęs albumas „7“ buvo visiškai kitokio skambesio. Nors 1995metų “Bravo” apdovanojimuose jis buvo pripažintas geriausiu metų albumu, man asmeniškai tai pats silpniausias BIX albumas. Beje išleistas kasetėje ir CD. O kas įdomiausia, kad kasetėje Samas įdainavo lietuviškai, o CD angliškai. Atskirai Lietuvai ir atskirai likusiai pasaulio publikai
Tada grupėje grojo :
Saulius Urbonavičius Samas – gitara, vokalas; Skirmantas Gibavičius Skirma – bosinė gitara; Aurimas Povilaitis – perkusija; Gintautas Gascevičius – būgnai; Glebas Vaščenko - saksofonas; Arūnas Klevinskas - trombonas.
Mus patraukė ant kiek “sunkesnės” muzikos ir atsirado nauji kūriniai, kūriuose pučiamųjų partijos tiesiog niekaip nelipo. Tada ir nuspręndėm įvykdyti revoliuciją – atsisakyti pučiamųjų instrumentų sekcijos. Šiandien man atrodo kad tai buvo klaida, bet tada mums atrodė kitaip.
- Kur važiuojam?
Tokiais klausimais skambindavom mūsų vadybininkui tarp išvykų į kurią nors šalį. Ir mums buvo savaime suprantama, kad Lietuvoj praleisdavom kur kas mažiau laiko nei gastrolėse ir galvojom kad tai niekada nesibaigs. Bet apie 1994 metus išvykų stipriai sumažėjo, o vėliau ir visiškai jos išnyko.
Mes ir toliau rinkdavomes repetuoti, bet jau be didesnio optimizmo.
Tuo metu gimęs albumas „7“ buvo visiškai kitokio skambesio. Nors 1995metų “Bravo” apdovanojimuose jis buvo pripažintas geriausiu metų albumu, man asmeniškai tai pats silpniausias BIX albumas. Beje išleistas kasetėje ir CD. O kas įdomiausia, kad kasetėje Samas įdainavo lietuviškai, o CD angliškai. Atskirai Lietuvai ir atskirai likusiai pasaulio publikai
Tada grupėje grojo :
Saulius Urbonavičius Samas – gitara, vokalas; Skirmantas Gibavičius Skirma – bosinė gitara; Aurimas Povilaitis – perkusija; Gintautas Gascevičius – būgnai; Glebas Vaščenko - saksofonas; Arūnas Klevinskas - trombonas.
Mus patraukė ant kiek “sunkesnės” muzikos ir atsirado nauji kūriniai, kūriuose pučiamųjų partijos tiesiog niekaip nelipo. Tada ir nuspręndėm įvykdyti revoliuciją – atsisakyti pučiamųjų instrumentų sekcijos. Šiandien man atrodo kad tai buvo klaida, bet tada mums atrodė kitaip.
Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas kai būgnų partiją įrašinėjau būdamas narkotikų poveikyje. Vienam iš koncertų prieš pat įrašus gavau vieną dozę dovanų iš grupės fano. Buvau girdėjęs, kad pasaulyje muzikantai groja koncertuose ir netgi įsirašinėja narkotikų poveikyje. Nusprendžiau pasinaudoti proga ir išmėginti tai įrašų metu.
Ką galiu pasakyti apie šią patirtį.
Muzikavosi nuostabiai, ir atrodė kad groju dieviškai, techniškai tobulai. Tiesiog maudžiausi muzikoje.
Jeigu tuo metu neįsirašinčiau, būčiau įtikėjęs kad pagrojau šedevrą ir gailėčiaus, kad niekas negirdėjo mano pačių nuostabiausių grožybių.
Bet…. Negailestingas studijinis daugiakanalis magnetofonas (tuometu buvo įrašinėjama ne į kompiuterį, kaip dabar, o į daugiakanalį juostinį magnetofoną) įrašė ne tai kas man atrodė, bet tai kas buvo grojama iš tikrųjų.
O ištikrųjų buvo pagrota tragiškai blogai. Nei ekstazė, nei emocijų fejerverkai, niekas neįsirašė. Liko tik blankus ir bejausmis pabūgnijimas. Taip gavosi, kad keliuose kūriniuose taip ir liko nekokybiškai įgrota partija, nes po tokio ekspermento tiesiog nebuvo sveikatos pergroti iš naujo.
Užtat labai gerai supratau, kad prieš įsirašinėjant reikėtu bent mėnesį užsiiminėti su instrumentu. Padaryti visus įmanomus namų darbus, atidirbus visas kėblias vietas. Ateiti į į studiją pailsėjus, gerai išsimiegojus.
Ir jokių kvaišalų!
Įsirašinėjimas garso įrašų studijoje turi vieną fantastiškiausią dalyką, būtiną kiekvienam muzikantui. Tai yra atgalinis ryšys. Tarp po ką girdi klausytojas ir kaip tą patį girdi muzikantas yra labai didelis skirtumas. Muzikantas groja ne tik rankomis ar balsu, bet ir vidumi, o tai tikrai nėra pati stabiliausia ir labiausiai kontroliuojama teritorija. Kartais būna taip susitapatinama su kūrinio melodija ar ritmu ir taip nuplauliama, kad prarandamas ryšys su tuo kas vyksta aplinkui. Tais momentais, kaip taisyklė, būna stipriai nugrybaujama. Įdomiausia, kad pačiam muzikantui tuo metu atrodo, kad viskas yra gerai ir aplinkinių pastebėjimai apie tai atrodo, kaip visiškas melas. Ir čia pats geriausiais vaistas nuo tokios ligos yra įsirašinėjimas garso įrašų studijoje. Įsirašai, paklausai. Vėl įsirašai, vėl paklausai. Kuo didesnė tokia patirtis, tuo mažesnis skirtumas nuo to ką girdi klausytojas ir ką girdi muzikantas.
Anksčiau pramoninėse svarstyklės buvo kalibruojamos, kad uždėjus kilograminį kopūstą svarstyklės rodytų vieną kilogramą, o 8 gramų pundelis krapų ir būtų parodomas būtent aštuonis gramų. Panašiai ir studijoje įvyksta kalibravimas tarp to ką groji ir to kas girdisi. Visada mielaipasinaudoju progos įsirašnėti, nes kalibracija yra linkusi išsiklebinti. Kurį laiką nepabuvus studijoje, negavus atgalinio ryšio, žiūrėk jau ir vėl kur nugrybauji 😁
Tuo metu labai stipriai sumažėjo Bix koncertų.
Jeigu anksčiau pragyvendavom iš to, ką užsigrodavom, tai dabar jau reikėjo susirast kitų pragyvenimo šaltinių. Samas pradėjo dirbti televizijoje, Aurimas – mokytojauti, Skirma grojo, tai vienoj, tai kitoj grupej. O aš, kartu su broliu Šiauliuose įkūrėm muzikos instrumentų parduotuvę.
Vis rečiau susitikdavom, netgi kurį laiką visiškai nekoncertavom. Apie tokį dalyką, kaip repeticijos arba pratybos, jau galima buvo pamiršti. Bet tai nesutrukdė laiks nuo laiko pagroti festivaliuose.
Brolis pasiūlė kartu pradėti biznį, prekiauti muzikos instrumentais. Jo draugas tuo metu buvo Yamaha firmos atstovas Lietuvoje ir žadėjo aprūpinti prekėmis. Tik reikėjo ploto, kur prekiauti.
Tais laukiniais 90 – taisiais visur buvo pilna taip vadinamų komercinių parduotuvių. Aš neįsivaizduoju, ar parduotuvė gali būti nekomercinė, bet tada jos taip vadinosi. Ten buvo visko, kailinių, magnetofonų, fenų, šampūnų.
Vienoj tokių parduotuvių mus su broliu ir prisiglaudėm. Gavom stalą, lentyną ir pradėjom biznį. Buvau nusižiūrėjęs Vakarų parduotuvėse, kaip gražiai bendraujama su klientais ir bandem panašiai bendrauti ir mūsų skyrelyje. Perdėti mandagumai rūstiems šiauliečiams iš pradžių sukeldavo įtarimą, kad norime apgauti, bet kai šiek tiek sumažinom mandagumo lygį viskas pasidarė ok.
Mūsų pagrindinė prekė buvo toks mažiukas klavišinis instrumentas Yamaha su ritmais ir akompanimentais. Su tokiu instrumentu iškart tampama žmogumi orkestru, nereikia nei su kuo dalintis pinigais uždarbiu ir galima pralobti.
Beveik visi perkantieji taip ir galvojo.
Visai neblogai sekėsi prekiauti, nes Šiauliuose niekas daugiau tuo neužsiėmė.
Jokia paslaptis, kad tuo metu Lietuvoje buvo gaujų laikas, su jų karais, su šaudymais ir sprogdinimais. Šiaulių mafija kasdien stoviniavo miesto centre rodydami, kas čia yra šeiminkai. O tie, kuriems pradėdavo sektis biznis turėdavo susimokėti duoklę ir tuo būdu nusipirkti ramų gyvenimą, gauti „stogą“. Kitaip tai vadinama reketu. O policija tuo metu dar neturėjo galių kaip nors sukontroliuoti situaciją.
O mūsų muzikos instrumentų skyrelis buvo pačioje saugiausioje Šiaulių vietoje. Saugiau negalėjo būti. Apie reketus tik skaitėm laikraščiuose ir žiūrėjom per televizorių, nes ta komercinė parduotuvė buvo ypatinga.
Nes gaujos vadai draugavo su parduotuvės šeimininku ir kambaryje už sienos rinkdavosi palošti kortom. Jie taip emocionaliai lošdavo, jog atrodė, kad už sienos vyksta muštynės ir tuoj prasidės susišaudymai. Prie tokio fono mes greit pripratom, bet klientams visad buvo neramu. Tekdavo kurti vis naujas istorijas apie tai, kas čia vyksta, tai apie čia vykstančias spektaklio repeticijas, tai apie remontus....
Taigi reketo mes nepatyrėm, nes buvom lyg ir saviškiai 😊
Tai buvo šilta vietelė dar ir kita prasme, mūsų skyriukas buvo šalia pečiaus. Anksti ryte į parduotuvę ateidavo atsakingas už ūkio darbus vyrukas ir pakurdavo pečių. Malkų netrūko. Visad buvom sukaitę.
Koncertų mažėjo, o biznis augo. Jau pas mus ir gitaros atsirado ir mikrofonai, ir netgi saksofonas. Pradėjom nebetilpti komercinės parduotuvės skyrelyje. Ėjom į didesnes patalpas, vėliau į dar į didesnes.
Parduotuvės biznis ėjosi gerai. Jau dviese su broliu nebegalėjom susitvarkyti su padidėjusiu krūviu, taip pas mus atsirado darbuotojų, o vėliau dar. Pradėjau direktoriauti.
Vis mažiau laiko ir noro atsirasdavo pasipraktikuoti su būgnais. Retuose koncertuose buvo taip akivaizdžiai kritęs muzikavimo lygis, kad pradėjau bijoti groti kai kuriuos kūrinius. Ypač “Bule” iš albumo 7, nes ten viduryje prieš Samo gitarinį solo aš dariau tokį efektingą būgnų perėjimą trijolėmis. Techniškai atlikti jį nėra sudėtinga, bet nesipraktikuojant man nebesigaudavo ir jau nuo koncerto pradžios pradėdavau bijoti tos vietos.
Taip praėjo apie 15 metų.
Po truputį muzikos parduotuvė iš lengvos kelių valandų per dieną veiklos, kad prisidurti, pavirto įtraukiančiu ir nepaleidžiančiu rūpesčiu, nesibaigiančiom lenktynėm.
Dar iš tų laikų, kai intensyviai koncertuodavom, turėjau svajonę išmokti pagroti su dvigubu pedalu. Bet tada man atrodė, kad vien dėl eksperimento pirkti brangų daikčiuką yra nesąmonė. Taip ir nepamėginau.
Bet dabar, kaip parduotuvės direktorius, tai tikrai galėjau sau leisti nusipirkti jaunystės svajonę.
Dvigubas Pedalas.
Nors pedalo konstrukcija yra gana paprasta. O ir įrenginio idėja yra elementari. Keliais žodžiais nupasakosiu, kam pedalas išviso yra reikalingas.
Taigi būgnų komplekte yra visokių būgnų ir lėkščių yra daug ir jie yra sudėlioti į tam tikrą sistemą. Ritmo šerdis yra sudaryta iš trijų dalių. Tai bosinis būgnas, solinis būgnas arba dar kitaip vadinamas mažuoju bugneliu ir dvi suglaustos lėkštės, vadinamos hetu. Rankomis grojama būgneliu ir hetu, o bosiniu būgnu grojama koja, su pedalą. Koja spaudžiama plokštė per visiškai nesudetingą mechanizmą perduoda spaudimo jėgą mūšekliui. O spyruoklė sugražina mušeklį į pradinę poziciją. Kaip ir viskas paprasta.
Bet…
Kad ir kaip iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad visi pedalai yra vienodi, taip tikrai nėra. Spyruoklės ypatumai, mušeklio svoris, medžiaga iš kurios padarytas mušeklis ( medinis, plasmasimis, kailinis, veltinis ). Iš visų šių ir dar kitų komponentų susidaro pedalo savybės. Ir taip jau gaunasi, kad kiekvieno gamintojo pedalas yra vis kitoks. Čia jau nekalbu apie dizainą. Čia kalbu apie grojimo pojūtį.
Kiek inžinierių, eksperimentatorių, muzikantų yra pasidarbavę kuriant SAVO pedalą. Visi jie yra puikūs, visi išpuoselėti. Bet nėra vieno, paties geriausio visiems. Ir šiuo atveju tikrai nėra taip, kad pats brangiausias pagal kainą bus ir pats patogiausias.
Beje, ne paskutinėje vietoje čia yra batai kuriais grojama. Vel gi aš čia ne apie dizainą o apie tai kaip grojasi. Pavyzdžiui yra kas koncertuoja su kerzais, yra kas basom, yra kas su batukais kurie avimi kartu su kostiumu ar fraku, yra kam reikia, kad batų padai būtinai būtų odiniai.
O man pačiam geriausiai grojasi su krepšinio batais. Aš pats tai krepšinio nelošiu, bet kai kartą pagrojau užsidėjęs sūnaus batus, tai supratau, kad nieko geresnio nebuvau avėjęs. Įspūdįs toks, lyg pedalai patobulėjo dar mažiausiai 20%.
Turbūt esat matę, komplektą su dviem bosiniais būgnais? Tokiu atveju turbūt yra nesunku patikėti, kad tie būgnai yra ne muliažiniai, o netgi labai funkcionalūs. Kiekvienas būgnas turi po pedalą yra grojama abiem kojom. Bet akivaizdu, kad du bosimai būgnai užima labai daug vietos, per daug vietos. Ir nieko nėra nuostabaus, kad atsirado protingų žmonių, kurie išdryso pagalvoti, kaip sumažinti bagažą
O jeigu sukurti tokį mechanizmą, kad dviem kojom būtų galima pagroti vienu būgnu. Na gerai ,vieną būgną turim, čia yra pritvirtintas pedalas, su juo viskas aišku. Čia pat yra vietos antram mušekliui. O jei antrą pedalą patraukti į šoną link heto, kad būtų patogu pasiekti koja ir sujungti tvirta jugtim. Taip ir atsitiko.
Pirmas dvigubas pedalas buvo sukurtas 1972 metais.
O dvigubu pedalu galima groti dviem kojom.
Bet dabar ne 1972 metai ir nors per tą laiką jokių didesnių revoliucijų pedalų pasaulyje neįvyko jie patobulėjo ir buvo prikurta visokiausiu.
Dabar didžiausia problema - kaip išsirinkti!
Būna ištikimi fimų gamintojų fanai ir perka vienos firmos instrumentus. Tokiu atvėju žymiai lengviau išsirinkti. Bet tiesiog ieškant ne brendo o svajonių pedalo visų pirma reikia apsispręsti dėl vieno dalyko, tada tikrai bus lengviau įsirinkti. Tai, kad ir kaip juokingai skambėtų, yra jungtis tarp pėdos plokštės ir mušeklio. Jos būna trijų rušių:
1. Odinė jungtis. Klasikinis variantas. Tai odos dirželis, čia dažnai naudojama natūrali oda arba jos sintetiniai pakaitalai.
2. Grandinė. Grandinė ir yra grandinė. Tiesa buna naudojama vienguba siauresnė arba dviguba platesnė grandinė.
3. Standi jungtis. Tai tiesiog metalinė detalė tiesiogiai jungianti pedą su mušekliu.
Kuo skiriasi visi trys variantai vienas nuo kito?
Grojimo pojučiais!
Skaičiau daug pedalų aprašymų ir vėliau juos išmeginęs supratau visi be išimties grojimo pojučių aprašymai nieko bendro neturi su realybę, dažnu atvėju tai yra visiški kliedesiai. Todėl vienintelis būdas apsispręsti, kuris tipas yra pats tinkamiausias, tai išmeginti pačiam visus įmanomus variantus.
Tokiu būdu ir rinkausi. Ilgai rinkausi. Taip dažniausiai renkasi vidurio amžiaus hobistai, bandydami realizuoti jaunystės svajones😁.
Nusipirkau pedalą. Dvidubą.
Dailutis gražutis. Pabandžiau pagroti.
Iš pradžių atrodė, kad tiesiog imsiu pedalus ir iškart grosiu, gal būt netgi iškart koncertuosiu.
Jau pirmi mėginimai studijoj parodė, kad yra stipriai užsirauta. Kad niekas nesigauna. Kad tai yra visiškas fiasko, dar gerai, kad nieks negirdėjo to, kas vyko studijoj.
Taip, pedalai gražūs, veikia fantastiškai sklandžiai. Bet vos tik pabandau kažką daryti su abiem, iškart viskas griūna, netgi tai, kas jau atrodė gautus pagrot netgi su pačiūžom ar lastais. Ne apie tai aš svajojau! Sumanymas buvo toks, tik groju ir kaifuoju 😁
O čia, blemba
Lieka du variantai, gal netgi trys. Vienas parduot tuoj pat, kol dar prekinė išvaizda pakankamai gera ir gali dar gaut bent jau panašią kainą, kaip ir pirkta. Kuo greičiau pamiršt kaip nesusipratimą ir neužsiimt nesąmonėm. Antras variantas, padėt kur nors į šoną, su mintim, kad kada nors vėliau išsitraukus pedalus iš futliaro viskas automatiškai gausis, nu ir tada jau gausių savo išsvajotą šlovės dozę. Na ir trečias, pats blogiausias variantas sugaišti gausybę laiko ir pabandyt išmokt groti šiuo naujuoju instrumentu.
Aišku, pasirinkau blogiausia variantą. Klausimas, kaip mokintis buvo visiškai aiškus.
YouTube. Ten viskas yra. Patarimų, mokymų, kliedesių, visko ten pilna. Bet bandymai daryti taip, kaip mokė yutuberiai galutinai mane sužlugdė ir sugniuždė.
- Nieks nesigauna!!!!
Gal parduot vis tik? Nu jau matyt per senas esu tokiems dalykams. Taigi viskas gerai ir taip yra, kokiom čia dar nesamonėm užsiimu.
Bet tokie gražūs pedalai, taip puikiai veikia.
Ne, gal pabandyt susirast savo būdus.
Man žiauriai nepatinka posakis apie dviračio išradinėjimus, kad tipo nėr ko gilintis ir ieškot kažko naujo toje srityje, kurioje lyg viskas yra išrasta. Įtariu, kad su tokiais posakiais ne vienas pilietis buvo nugesintas atradimams ir išradimams. Nu jo, jeigu tikslas būtų nugyventi gyvenimą, vien tik naudojantis kažkieno sukurtais įrankiais, vien tik siekiant išpildyti kažkieno primestus siekius ar skrolinant paviršiumi nei į ką nesigilinant, tada taip. Vartoji sau, perki šmutkes, demonstruoji statusa. Na va, išsiliejau,lyg pats kitaip gyvenčiau😁
Ir čia pasidarė įdomu, pagavo šišas. Kaip padėt pėdą, kaip smugiuot, kaip koordinuot. Net pradėjau sapnuot apie tai, bet sapnai nebuvo pranašingi, ir genialių metodų neparodė, įdomiausia, kad ir visi teoriniai prisifantazavimai, kaip reikėtų mokintis žlugo susidurus su realybę.
Pakol, po poros savaičių pavyko padaryti tai, tiesa tik trumpai, pora sekundžiu. Bet pavyko. Ilgiau pagrot buvo neįmanoma, naujo judėsio neišlaikydavo kojų raumenys arba “pamesdavau” kaip tai darosi. Buvo, kad beveik savaitę ieškojau “pamesto” judesio.
Jei gavos pagrot kelias sekundes, tai reiškia turėtų gautis ir ilgiau. Už poros savaičių jau pasiekiau 10 sekundžių.
Progresas. Tokie pasiekimai užkabino, sukėlė azartą.
Kova dėl sekundžių buvo rezultatyvi, po mėnesio jau galėjau pagroti apie minutę, ir netgi be išankstinio apšilimo ar šiaip kokio pasiruošimo. Ir buvo akivaizdu, kad radau kad ir tokį keistą, bet vis tik tikrą matavimo vienetą - laiką. Kiek laiko galiu atgroti norimą grojimo elementą. Tada prisiminiau, kad yra toks daiktas - metronomas. Išmatavau, kokiu tempu galiu komfortiškai tą minutę pagroti. Tada po savaitės padidinau greitį per vieną padalą. Pagal nusistovėjusią tradiciją tempas yra matuojamas kartais per minutę. Tai jeigu pradinis tempas buvo pavyzdžiui 98 kartai per minutę, padidinus iki 99, pakitimas praktiškai visiškai nesijaučia, bet kojos tą skirtumą jautė, netgi labai. Po savaitės vėl per vieną padalą. Ir vėl tas pats, iš pradžių sunkiai, bet paskui lengviau.
Taip atsirado dar vienas matavimo vienetas - tempas, kuriuo galima išgroti minutę.
Čia pasakoju, kaip apie kažkokį revoliucinį atradimą ar stebūklą, o juk tai yra visiškai elementaru. Ir apie tai, kad galima tobulinti savo įgudžius mažais žingsneliais, čia irgi nieko naujo. Praktiškai visi motyvatoriai ar biznio treneriai kaip susitarę apie tai šneka, bet treniruojantis su pedalu man pagaliau pavyko suprasti, kas tai yra.
Taip išmintingas padalas parodė man kryptį, kaip reikia mokytis.
Čia ką tik pabandžiau istoriją pritempti prie knygos pavadinimo, nes negali juk pavadinimas būt nei prie ko ir nieko bendro neturėti su knyga, jeigu taip galima pavadinti šį tekstą 😁
Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas kai būgnų partiją įrašinėjau būdamas narkotikų poveikyje. Vienam iš koncertų prieš pat įrašus gavau vieną dozę dovanų iš grupės fano. Buvau girdėjęs, kad pasaulyje muzikantai groja koncertuose ir netgi įsirašinėja narkotikų poveikyje. Nusprendžiau pasinaudoti proga ir išmėginti tai įrašų metu.
Ką galiu pasakyti apie šią patirtį.
Muzikavosi nuostabiai, ir atrodė kad groju dieviškai, techniškai tobulai. Tiesiog maudžiausi muzikoje.
Jeigu tuo metu neįsirašinčiau, būčiau įtikėjęs kad pagrojau šedevrą ir gailėčiaus, kad niekas negirdėjo mano pačių nuostabiausių grožybių.
Bet…. Negailestingas studijinis daugiakanalis magnetofonas (tuometu buvo įrašinėjama ne į kompiuterį, kaip dabar, o į daugiakanalį juostinį magnetofoną) įrašė ne tai kas man atrodė, bet tai kas buvo grojama iš tikrųjų.
O ištikrųjų buvo pagrota tragiškai blogai. Nei ekstazė, nei emocijų fejerverkai, niekas neįsirašė. Liko tik blankus ir bejausmis pabūgnijimas. Taip gavosi, kad keliuose kūriniuose taip ir liko nekokybiškai įgrota partija, nes po tokio ekspermento tiesiog nebuvo sveikatos pergroti iš naujo.
Užtat labai gerai supratau, kad prieš įsirašinėjant reikėtu bent mėnesį užsiiminėti su instrumentu. Padaryti visus įmanomus namų darbus, atidirbus visas kėblias vietas. Ateiti į į studiją pailsėjus, gerai išsimiegojus.
Ir jokių kvaišalų!
Įsirašinėjimas garso įrašų studijoje turi vieną fantastiškiausią dalyką, būtiną kiekvienam muzikantui. Tai yra atgalinis ryšys. Tarp po ką girdi klausytojas ir kaip tą patį girdi muzikantas yra labai didelis skirtumas. Muzikantas groja ne tik rankomis ar balsu, bet ir vidumi, o tai tikrai nėra pati stabiliausia ir labiausiai kontroliuojama teritorija. Kartais būna taip susitapatinama su kūrinio melodija ar ritmu ir taip nuplauliama, kad prarandamas ryšys su tuo kas vyksta aplinkui. Tais momentais, kaip taisyklė, būna stipriai nugrybaujama. Įdomiausia, kad pačiam muzikantui tuo metu atrodo, kad viskas yra gerai ir aplinkinių pastebėjimai apie tai atrodo, kaip visiškas melas. Ir čia pats geriausiais vaistas nuo tokios ligos yra įsirašinėjimas garso įrašų studijoje. Įsirašai, paklausai. Vėl įsirašai, vėl paklausai. Kuo didesnė tokia patirtis, tuo mažesnis skirtumas nuo to ką girdi klausytojas ir ką girdi muzikantas.
Anksčiau pramoninėse svarstyklės buvo kalibruojamos, kad uždėjus kilograminį kopūstą svarstyklės rodytų vieną kilogramą, o 8 gramų pundelis krapų ir būtų parodomas būtent aštuonis gramų. Panašiai ir studijoje įvyksta kalibravimas tarp to ką groji ir to kas girdisi. Visada mielaipasinaudoju progos įsirašnėti, nes kalibracija yra linkusi išsiklebinti. Kurį laiką nepabuvus studijoje, negavus atgalinio ryšio, žiūrėk jau ir vėl kur nugrybauji 😁
Tuo metu labai stipriai sumažėjo Bix koncertų.
Jeigu anksčiau pragyvendavom iš to, ką užsigrodavom, tai dabar jau reikėjo susirast kitų pragyvenimo šaltinių. Samas pradėjo dirbti televizijoje, Aurimas – mokytojauti, Skirma grojo, tai vienoj, tai kitoj grupej. O aš, kartu su broliu Šiauliuose įkūrėm muzikos instrumentų parduotuvę.
Vis rečiau susitikdavom, netgi kurį laiką visiškai nekoncertavom. Apie tokį dalyką, kaip repeticijos arba pratybos, jau galima buvo pamiršti. Bet tai nesutrukdė laiks nuo laiko pagroti festivaliuose.
Brolis pasiūlė kartu pradėti biznį, prekiauti muzikos instrumentais. Jo draugas tuo metu buvo Yamaha firmos atstovas Lietuvoje ir žadėjo aprūpinti prekėmis. Tik reikėjo ploto, kur prekiauti.
Tais laukiniais 90 – taisiais visur buvo pilna taip vadinamų komercinių parduotuvių. Aš neįsivaizduoju, ar parduotuvė gali būti nekomercinė, bet tada jos taip vadinosi. Ten buvo visko, kailinių, magnetofonų, fenų, šampūnų.
Vienoj tokių parduotuvių mus su broliu ir prisiglaudėm. Gavom stalą, lentyną ir pradėjom biznį. Buvau nusižiūrėjęs Vakarų parduotuvėse, kaip gražiai bendraujama su klientais ir bandem panašiai bendrauti ir mūsų skyrelyje. Perdėti mandagumai rūstiems šiauliečiams iš pradžių sukeldavo įtarimą, kad norime apgauti, bet kai šiek tiek sumažinom mandagumo lygį viskas pasidarė ok.
Mūsų pagrindinė prekė buvo toks mažiukas klavišinis instrumentas Yamaha su ritmais ir akompanimentais. Su tokiu instrumentu iškart tampama žmogumi orkestru, nereikia nei su kuo dalintis pinigais uždarbiu ir galima pralobti.
Beveik visi perkantieji taip ir galvojo.
Visai neblogai sekėsi prekiauti, nes Šiauliuose niekas daugiau tuo neužsiėmė.
Jokia paslaptis, kad tuo metu Lietuvoje buvo gaujų laikas, su jų karais, su šaudymais ir sprogdinimais. Šiaulių mafija kasdien stoviniavo miesto centre rodydami, kas čia yra šeiminkai. O tie, kuriems pradėdavo sektis biznis turėdavo susimokėti duoklę ir tuo būdu nusipirkti ramų gyvenimą, gauti „stogą“. Kitaip tai vadinama reketu. O policija tuo metu dar neturėjo galių kaip nors sukontroliuoti situaciją.
O mūsų muzikos instrumentų skyrelis buvo pačioje saugiausioje Šiaulių vietoje. Saugiau negalėjo būti. Apie reketus tik skaitėm laikraščiuose ir žiūrėjom per televizorių, nes ta komercinė parduotuvė buvo ypatinga.
Nes gaujos vadai draugavo su parduotuvės šeimininku ir kambaryje už sienos rinkdavosi palošti kortom. Jie taip emocionaliai lošdavo, jog atrodė, kad už sienos vyksta muštynės ir tuoj prasidės susišaudymai. Prie tokio fono mes greit pripratom, bet klientams visad buvo neramu. Tekdavo kurti vis naujas istorijas apie tai, kas čia vyksta, tai apie čia vykstančias spektaklio repeticijas, tai apie remontus....
Taigi reketo mes nepatyrėm, nes buvom lyg ir saviškiai 😊
Tai buvo šilta vietelė dar ir kita prasme, mūsų skyriukas buvo šalia pečiaus. Anksti ryte į parduotuvę ateidavo atsakingas už ūkio darbus vyrukas ir pakurdavo pečių. Malkų netrūko. Visad buvom sukaitę.
Koncertų mažėjo, o biznis augo. Jau pas mus ir gitaros atsirado ir mikrofonai, ir netgi saksofonas. Pradėjom nebetilpti komercinės parduotuvės skyrelyje. Ėjom į didesnes patalpas, vėliau į dar į didesnes.
Parduotuvės biznis ėjosi gerai. Jau dviese su broliu nebegalėjom susitvarkyti su padidėjusiu krūviu, taip pas mus atsirado darbuotojų, o vėliau dar. Pradėjau direktoriauti.
Vis mažiau laiko ir noro atsirasdavo pasipraktikuoti su būgnais. Retuose koncertuose buvo taip akivaizdžiai kritęs muzikavimo lygis, kad pradėjau bijoti groti kai kuriuos kūrinius. Ypač “Bule” iš albumo 7, nes ten viduryje prieš Samo gitarinį solo aš dariau tokį efektingą būgnų perėjimą trijolėmis. Techniškai atlikti jį nėra sudėtinga, bet nesipraktikuojant man nebesigaudavo ir jau nuo koncerto pradžios pradėdavau bijoti tos vietos.
Taip praėjo apie 15 metų.
Po truputį muzikos parduotuvė iš lengvos kelių valandų per dieną veiklos, kad prisidurti, pavirto įtraukiančiu ir nepaleidžiančiu rūpesčiu, nesibaigiančiom lenktynėm.
Dar iš tų laikų, kai intensyviai koncertuodavom, turėjau svajonę išmokti pagroti su dvigubu pedalu. Bet tada man atrodė, kad vien dėl eksperimento pirkti brangų daikčiuką yra nesąmonė. Taip ir nepamėginau.
Bet dabar, kaip parduotuvės direktorius, tai tikrai galėjau sau leisti nusipirkti jaunystės svajonę.
Dvigubas Pedalas.
Nors pedalo konstrukcija yra gana paprasta. O ir įrenginio idėja yra elementari. Keliais žodžiais nupasakosiu, kam pedalas išviso yra reikalingas.
Taigi būgnų komplekte yra visokių būgnų ir lėkščių yra daug ir jie yra sudėlioti į tam tikrą sistemą. Ritmo šerdis yra sudaryta iš trijų dalių. Tai bosinis būgnas, solinis būgnas arba dar kitaip vadinamas mažuoju bugneliu ir dvi suglaustos lėkštės, vadinamos hetu. Rankomis grojama būgneliu ir hetu, o bosiniu būgnu grojama koja, su pedalą. Koja spaudžiama plokštė per visiškai nesudetingą mechanizmą perduoda spaudimo jėgą mūšekliui. O spyruoklė sugražina mušeklį į pradinę poziciją. Kaip ir viskas paprasta.
Bet…
Kad ir kaip iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad visi pedalai yra vienodi, taip tikrai nėra. Spyruoklės ypatumai, mušeklio svoris, medžiaga iš kurios padarytas mušeklis ( medinis, plasmasimis, kailinis, veltinis ). Iš visų šių ir dar kitų komponentų susidaro pedalo savybės. Ir taip jau gaunasi, kad kiekvieno gamintojo pedalas yra vis kitoks. Čia jau nekalbu apie dizainą. Čia kalbu apie grojimo pojūtį.
Kiek inžinierių, eksperimentatorių, muzikantų yra pasidarbavę kuriant SAVO pedalą. Visi jie yra puikūs, visi išpuoselėti. Bet nėra vieno, paties geriausio visiems. Ir šiuo atveju tikrai nėra taip, kad pats brangiausias pagal kainą bus ir pats patogiausias.
Beje, ne paskutinėje vietoje čia yra batai kuriais grojama. Vel gi aš čia ne apie dizainą o apie tai kaip grojasi. Pavyzdžiui yra kas koncertuoja su kerzais, yra kas basom, yra kas su batukais kurie avimi kartu su kostiumu ar fraku, yra kam reikia, kad batų padai būtinai būtų odiniai.
O man pačiam geriausiai grojasi su krepšinio batais. Aš pats tai krepšinio nelošiu, bet kai kartą pagrojau užsidėjęs sūnaus batus, tai supratau, kad nieko geresnio nebuvau avėjęs. Įspūdįs toks, lyg pedalai patobulėjo dar mažiausiai 20%.
Turbūt esat matę, komplektą su dviem bosiniais būgnais? Tokiu atveju turbūt yra nesunku patikėti, kad tie būgnai yra ne muliažiniai, o netgi labai funkcionalūs. Kiekvienas būgnas turi po pedalą yra grojama abiem kojom. Bet akivaizdu, kad du bosimai būgnai užima labai daug vietos, per daug vietos. Ir nieko nėra nuostabaus, kad atsirado protingų žmonių, kurie išdryso pagalvoti, kaip sumažinti bagažą
O jeigu sukurti tokį mechanizmą, kad dviem kojom būtų galima pagroti vienu būgnu. Na gerai ,vieną būgną turim, čia yra pritvirtintas pedalas, su juo viskas aišku. Čia pat yra vietos antram mušekliui. O jei antrą pedalą patraukti į šoną link heto, kad būtų patogu pasiekti koja ir sujungti tvirta jugtim. Taip ir atsitiko.
Pirmas dvigubas pedalas buvo sukurtas 1972 metais.
O dvigubu pedalu galima groti dviem kojom.
Bet dabar ne 1972 metai ir nors per tą laiką jokių didesnių revoliucijų pedalų pasaulyje neįvyko jie patobulėjo ir buvo prikurta visokiausiu.
Dabar didžiausia problema - kaip išsirinkti!
Būna ištikimi fimų gamintojų fanai ir perka vienos firmos instrumentus. Tokiu atvėju žymiai lengviau išsirinkti. Bet tiesiog ieškant ne brendo o svajonių pedalo visų pirma reikia apsispręsti dėl vieno dalyko, tada tikrai bus lengviau įsirinkti. Tai, kad ir kaip juokingai skambėtų, yra jungtis tarp pėdos plokštės ir mušeklio. Jos būna trijų rušių:
1. Odinė jungtis. Klasikinis variantas. Tai odos dirželis, čia dažnai naudojama natūrali oda arba jos sintetiniai pakaitalai.
2. Grandinė. Grandinė ir yra grandinė. Tiesa buna naudojama vienguba siauresnė arba dviguba platesnė grandinė.
3. Standi jungtis. Tai tiesiog metalinė detalė tiesiogiai jungianti pedą su mušekliu.
Kuo skiriasi visi trys variantai vienas nuo kito?
Grojimo pojučiais!
Skaičiau daug pedalų aprašymų ir vėliau juos išmeginęs supratau visi be išimties grojimo pojučių aprašymai nieko bendro neturi su realybę, dažnu atvėju tai yra visiški kliedesiai. Todėl vienintelis būdas apsispręsti, kuris tipas yra pats tinkamiausias, tai išmeginti pačiam visus įmanomus variantus.
Tokiu būdu ir rinkausi. Ilgai rinkausi. Taip dažniausiai renkasi vidurio amžiaus hobistai, bandydami realizuoti jaunystės svajones😁.
Nusipirkau pedalą. Dvidubą.
Dailutis gražutis. Pabandžiau pagroti.
Iš pradžių atrodė, kad tiesiog imsiu pedalus ir iškart grosiu, gal būt netgi iškart koncertuosiu.
Jau pirmi mėginimai studijoj parodė, kad yra stipriai užsirauta. Kad niekas nesigauna. Kad tai yra visiškas fiasko, dar gerai, kad nieks negirdėjo to, kas vyko studijoj.
Taip, pedalai gražūs, veikia fantastiškai sklandžiai. Bet vos tik pabandau kažką daryti su abiem, iškart viskas griūna, netgi tai, kas jau atrodė gautus pagrot netgi su pačiūžom ar lastais. Ne apie tai aš svajojau! Sumanymas buvo toks, tik groju ir kaifuoju 😁
O čia, blemba
Lieka du variantai, gal netgi trys. Vienas parduot tuoj pat, kol dar prekinė išvaizda pakankamai gera ir gali dar gaut bent jau panašią kainą, kaip ir pirkta. Kuo greičiau pamiršt kaip nesusipratimą ir neužsiimt nesąmonėm. Antras variantas, padėt kur nors į šoną, su mintim, kad kada nors vėliau išsitraukus pedalus iš futliaro viskas automatiškai gausis, nu ir tada jau gausių savo išsvajotą šlovės dozę. Na ir trečias, pats blogiausias variantas sugaišti gausybę laiko ir pabandyt išmokt groti šiuo naujuoju instrumentu.
Aišku, pasirinkau blogiausia variantą. Klausimas, kaip mokintis buvo visiškai aiškus.
YouTube. Ten viskas yra. Patarimų, mokymų, kliedesių, visko ten pilna. Bet bandymai daryti taip, kaip mokė yutuberiai galutinai mane sužlugdė ir sugniuždė.
- Nieks nesigauna!!!!
Gal parduot vis tik? Nu jau matyt per senas esu tokiems dalykams. Taigi viskas gerai ir taip yra, kokiom čia dar nesamonėm užsiimu.
Bet tokie gražūs pedalai, taip puikiai veikia.
Ne, gal pabandyt susirast savo būdus.
Man žiauriai nepatinka posakis apie dviračio išradinėjimus, kad tipo nėr ko gilintis ir ieškot kažko naujo toje srityje, kurioje lyg viskas yra išrasta. Įtariu, kad su tokiais posakiais ne vienas pilietis buvo nugesintas atradimams ir išradimams. Nu jo, jeigu tikslas būtų nugyventi gyvenimą, vien tik naudojantis kažkieno sukurtais įrankiais, vien tik siekiant išpildyti kažkieno primestus siekius ar skrolinant paviršiumi nei į ką nesigilinant, tada taip. Vartoji sau, perki šmutkes, demonstruoji statusa. Na va, išsiliejau,lyg pats kitaip gyvenčiau😁
Ir čia pasidarė įdomu, pagavo šišas. Kaip padėt pėdą, kaip smugiuot, kaip koordinuot. Net pradėjau sapnuot apie tai, bet sapnai nebuvo pranašingi, ir genialių metodų neparodė, įdomiausia, kad ir visi teoriniai prisifantazavimai, kaip reikėtų mokintis žlugo susidurus su realybę.
Pakol, po poros savaičių pavyko padaryti tai, tiesa tik trumpai, pora sekundžiu. Bet pavyko. Ilgiau pagrot buvo neįmanoma, naujo judėsio neišlaikydavo kojų raumenys arba “pamesdavau” kaip tai darosi. Buvo, kad beveik savaitę ieškojau “pamesto” judesio.
Jei gavos pagrot kelias sekundes, tai reiškia turėtų gautis ir ilgiau. Už poros savaičių jau pasiekiau 10 sekundžių.
Progresas. Tokie pasiekimai užkabino, sukėlė azartą.
Kova dėl sekundžių buvo rezultatyvi, po mėnesio jau galėjau pagroti apie minutę, ir netgi be išankstinio apšilimo ar šiaip kokio pasiruošimo. Ir buvo akivaizdu, kad radau kad ir tokį keistą, bet vis tik tikrą matavimo vienetą - laiką. Kiek laiko galiu atgroti norimą grojimo elementą. Tada prisiminiau, kad yra toks daiktas - metronomas. Išmatavau, kokiu tempu galiu komfortiškai tą minutę pagroti. Tada po savaitės padidinau greitį per vieną padalą. Pagal nusistovėjusią tradiciją tempas yra matuojamas kartais per minutę. Tai jeigu pradinis tempas buvo pavyzdžiui 98 kartai per minutę, padidinus iki 99, pakitimas praktiškai visiškai nesijaučia, bet kojos tą skirtumą jautė, netgi labai. Po savaitės vėl per vieną padalą. Ir vėl tas pats, iš pradžių sunkiai, bet paskui lengviau.
Taip atsirado dar vienas matavimo vienetas - tempas, kuriuo galima išgroti minutę.
Čia pasakoju, kaip apie kažkokį revoliucinį atradimą ar stebūklą, o juk tai yra visiškai elementaru. Ir apie tai, kad galima tobulinti savo įgudžius mažais žingsneliais, čia irgi nieko naujo. Praktiškai visi motyvatoriai ar biznio treneriai kaip susitarę apie tai šneka, bet treniruojantis su pedalu man pagaliau pavyko suprasti, kas tai yra.
Taip išmintingas padalas parodė man kryptį, kaip reikia mokytis.
Čia ką tik pabandžiau istoriją pritempti prie knygos pavadinimo, nes negali juk pavadinimas būt nei prie ko ir nieko bendro neturėti su knyga, jeigu taip galima pavadinti šį tekstą 😁
Bus daugiau :)
5 dalis. Kas tai yra - būgnai
Kaip ir žadėjau papasakosiu, kas yra būgnai. Tik iškart pasakau kad apsiribosiu pasakodamas ne šiaip apie būgnus, plačiąją prasme, apie ką mielai galėčiau išsiplėtoti, o tik apie būgnų komplektą, apie kurį šiam tekste užsimenama ir kuris dažniausiai naudojamas populiarioje muzikoje. Kadangi būgnuojančių žmonių yra kur kas mažiau negu nebūgnuojančių, (nors tikros statistikos niekas ir nežino), leisiu sau papasakoti, kas tai per velnias yra. Taigi va, jeigu kūrinį lyginti su gyvu padaru, tai būgnai kūriniuose atlieka griaučių funkciją. Tai lyg karkasas, ant kurio pakabinti visi kiti instrumentai su visomis savo partijomis. Misija kaip matot yra kilni ir netgi jeigu nesinorėtų būti griaučiais, vis tiek tektu jais būti, jeigu, aišku norėtus groti
Ogi tradiciškai būgnai yra sudėlioti į komplektus. Jie būna pakankamai skirtingi, bet baziniai dalykai juose išlieka tie patys arba beveik tie patys. Taigi kas yra visuose komplektuose yra nekintama, kas yra bazinis rinkinys, minimumas su kuriuo jau pilnai galima groti. Visi
Bosinis būgnas, solinis būgnelis ir hetas. Visi kiti papildomi būgnai, lėkštės yra svarbūs, kai kuriems būgnininkams netgi givybiškai svarbūs. Bet, kaip ir minėjau su tuo minimumų galima pilnai atlikti misiją, padaryti kūrinio karkasą. Vėl gi, apie karkasą šnekant čia yra privalomas minimumas, ką būgnininkas turi padaryti, o visi kiti dalykai, muzikavimas, intepretacijos, virtuoziškumai, tai kaip papildai, bonusai.
Kas tai per stebūklas tuoj panagrinėsim ir pamatysit, kad jokio stebūklo čia nėra, o tik sistema.
Ogi tradiciškai būgnai yra sudėlioti į komplektus. Jie būna pakankamai skirtingi, bet baziniai dalykai juose išlieka tie patys arba beveik tie patys. Taigi kas yra visuose komplektuose yra nekintama, kas yra bazinis rinkinys, minimumas su kuriuo jau pilnai galima groti. Visi
Bosinis būgnas, solinis būgnelis ir hetas. Visi kiti papildomi būgnai, lėkštės yra svarbūs, kai kuriems būgnininkams netgi givybiškai svarbūs. Bet, kaip ir minėjau su tuo minimumų galima pilnai atlikti misiją, padaryti kūrinio karkasą. Vėl gi, apie karkasą šnekant čia yra privalomas minimumas, ką būgnininkas turi padaryti, o visi kiti dalykai, muzikavimas, intepretacijos, virtuoziškumai, tai kaip papildai, bonusai.
Kas tai per stebūklas tuoj panagrinėsim ir pamatysit, kad jokio stebūklo čia nėra, o tik sistema.
1. Bosinis būgnas ir pedalas
Misija - groti atramines kūrinio natas, dažnu atvėju sinchroniškai grojama kartu su bosinės gitara. Per bosinį būgną grojama koja su pedalo pagalba. Pedalo konstrukcija, kaip matot gana paprasta. Pagrindiniai elementai beveik tokie patys visuose modeliuose, nepriklausomai nuo kainos, beje kainos gali svyruoti nuo 50 iki 800 Eurų. Bet kuo labiau esi įgudęs, tuo labiau gali atskirti pedalų ypatumus. Ne veltui rimtesnės firmos kviečiasi konsultantais geriausius būgnininkus savo gaminių testavimui. O kadangi net ir geriausi būgnininkai yra labai skirtingi savo grojimo stiliumi ir grojimo maniera, tai ir jų testuoti pedalai yra gana skirtingi. Užsukit kada į stambesnę internetine parduotuvę, kad pažiūrėti, kiek daug skirtingų modelių yra prikurta, dar geriau būtų užeiti į normalią fizinę parduotuvę ir apžiūrėti, pačiupinėti pedalus, nes dabar jau ir jūs esat įgudę ir tikrai pastebėsit pedalų skirtumus.O pats bosinis būgnas yra tiesiog didelis būgnas. Tradiciškai būgnai yra matuojami coliais, tai populiariausias bosinių būgnų diametrai yra 20 ir 22 coliu. Būna didesnių, mažesnių, bet 90% visų bosinių yra populiariųjų dydžių.
2. Solinis būgnelis
Populiariausias dydis 14 colių. Kuo jis ypatingas? Pagrindinis išskirtinumas – po apatinę plėve specialaus mechanizmo pagalba yra priglaudžiamos spyruoklės. Todėl garsas yra čaižus, aštrus. Grojama lazdelėmis. Čia dažiausiai ir lūžta būgnų lazdelės. Būgnų komplekte atlieka atsvaros darbą. Kartu su bosiniu jie ir daro kūrinio pulsą. Vaizdžiai pasakius čia kaip švytuoklė, kai vienoj pusėj bosinis būgnas, o kitoj solinis. Čia yra viso kūrinio širdis.
3. Hetas arba hi-hat arba dar vadinamas čiarliu
Tai metaline konstrukcija, kuri pedalo pagalba suspaudžia arba atkelia vieną nuo kitos dvi lėkštes. Grojama lazdomis per viršutinės lėkštės paviršių. Būgnų komplekto partijoje atlieką aukštų dažnių ritminę konstrukciją. Visas meistriškumas yra tinkamai suspausti ir atleisti lėkštes. Pilnai suspaudus garsas būna trumpas, atleidus ilgas, nes tuo metu lėkštės šiūrenasis viena į kitą. Kaip matot visiškai elementarus instrumentas, juokingai elementarus. Ir iš viso būgnų komplektas, tai elementarių daikčiukų rinkinys, kuriais kažkokiu būdu išgaunamas ritmas ir netgi muzika. Dabar rašau ir pats stebiuosi, kaip tai įvyksta! Na va, kokia yra bazinė dalis jau žinot. Su šia trijule - bosinis būgnas, solinis būgnelis ir hetas yra atliekama 90% visų būgnų partijų. O gal netgi dar daugiau.
Bet, kaip jau turbūt žinot komplekte yra dar daugiau visokių daikčiukų. Tai lėkštės, tomai. Dar čia papasakosiu apie kelis perkusinius instrumentus, kurie dažnai būna prikomplektuoti ir nebesiplėtosim, toliau neisim. Gerai? Nes visokių ekskliuzyvų yra begalės prigalvota, ten ir elektroniniai instrumentai ir visokie labai specifiniai daikčiukai ir netgi rakandai, o juos panaudoja tik labai mažas skaičius muzikantų.
4. Tomai
Tai tokie skirtingų dydžių būgnai naudojami ritmo papuošimui. Dažiausiai naudojami du arba trys tomai, bet išskirtinais atvėjais jų gali būti daugiau. Penki, aštuoni, dešimt. Pagal svarbą komplektę jie užima neproporcingai daug vietos. Ypač kai yra supakuoti ir reikia pernešti iš mašinos į sceną pagalvoji, kam tiek daug. Bet koncerto metu tai tik džiūgauji kad jų yra pakankamai daug, kad turi įrankių savo fantazijai. O kai gilinies į naujus garsus, spalvas, tai prisiieškai visokio velnio. Kažkokie ypatingi būgniukai, perkusiniai daikčiukai, elektroniniai prietaisai. Patikėkit, jeigu gilinies, tada tose paieškose nėra galo. Nors, iš kitos pusės, kai tokių įrankių neturi, tai pradedi naudotis tuo minimumu, kuris tik yra įmanomas po ranka. Tai irgi yra gerai. Tada iš ribotų galimybių išpaudi viską kas įmanoma. Iš minimumo išspaudi maksimumą. Bet tai atskira istorija ir ne ką mažesnis paieškų ir atradimų laukas.
5. Lėkštės
Nenoriu net galvoti apie tai, kas būtų, jei komplekte nebūtų lėkščių. Blogai būtų, nes man tai labai svarbi dalis. Baziniam komplekte dažiausiai būna dvi arba trys lėkštės, čia neskaitant hi-hato. Populiarausi dydžiai būtų: hi-hat 14”, akcentinė lekštė 16” ir raidas arba vedančioji lekštė 20”. Tie du brukšniukai prie skaičių yra colio ženklas. Pagal tradiciją lėkštės yra matuojamos coliais. Lėkščių yra didžiulė įvairovė, visų pirma pagal dydžius. Mažiausia kokia esu matęs buvo sprindžio dydžio, o dydžiausia – apie 70 cm. Bet tikiu, kad gali būti ir dar mažesnių ir dar dydesnių.Dar jos skiriasi pagal garsines savybes, pagal paskirtį komplekte. Apie hi-hato lėkštes jau užsiminėm. Toliau būtų taip vadinami splesh, tai tokios mažytės lėkštutės skirtos trumpam garsui išgauti, tokiam pacaksėjimui. Tinkamai panaudojus labai gražiai suskamba. Toliau crash arba krašai arba tiesiog akcentinės. Jos jau kiek didesnės už splešus. Tai yra pačios dažniausiai naudojamos lėkštės. Akcentinės tai ir yra akcentinės. Juos skamba beveik visur kur reikalingas koks nors akcentas, viskas. Toliau eitų ride. Tai dažniausiai didelio diametro lėkštės ir jos naudojamo kiek kitaip negu akcentinės. Jomis grojamas ritmas. O toliau eitų visokios efektinės spec.lėkštės
6. Tvirtinimo sistemos
O čia yra žiauriai svarbus dalykas. Visi būgnai ir lėkštės yra tvirtai sukabinami ant paslankių sistemų, nes čia labai svarbi galimybė keisti instrumentų pakabinimo aukščius ir pasukimo kampus tam, kad būtų patogu pasiekti lazdelėmis. Čia reikia tiesiog maksimalaus patogumo, kad galima būtų tiesiog groti, net negalvojant, kur yra prikabintas koks būgnas ar lėkštė. Ir kad būtu lengva pasiekti lazda, be jokių papildomų nenaturalių judėsių. Tiesiog atsiduoti muzikavimui.Tam tikslui yra sugalvoti trikojai lėkščių, solinio būgnelio stovai. Sudėtingesnė yra tomu tvirtinimo sistema, nes čia ypatingai svabu, kad tomas kabotų būtent toje vienintelėje pozicijoje, kad ir milimetrinis pasukimas vienaip ar kitaip, jau kliudytų groti. Todėl tvirtinimų posukiai valdosi su labai smulkia gradaciją.
7. Grojimo plėvės arba dar vadinama plastikais
Seniau buvo grojama natūralios odos plėvemis. Su garsu čia yra viskas gerai, bet odinės plėvės turi vieną minusą, kuris yra labai netgi lemiamas. Oda reaguoja į oro drėgnumą. Kuo oras drėgnesnis, tuo oda labiau plečiasi ir atsileidžia ir garsas žemėja. O kuo oras sausesnis, tuo oda traukiasi ir garsas aukštėja. Pavyzdžiui jei užeina rūkas arba už lango pradeda lyti, tai netrukus būgno garsas nužemėja iki nepakenčiamumo. O karštą vasaros dieną gali tekti net oda drekinti, kad nesutrūktų. Aš nežinau, ar dėl šios priežąsties, ar dėl kitos vietoj odų pradėjo naudoti plastikines plėves. Plėvių visiškai neįtakoja dregmė, oro temperatūra šiek tiek paveika, bet ir tai, visai pakenčiamai. O dėl garso, tai su plastikinėm plevėm kaip tik atsirado daugiau skambėsio variantų. Čia gi yra gerokai papraščiau pagaminti plėvę kiek storesnę ar plonesnę, ar verdant plasmasę pabandyti įmašyti kokią nors kitokią medžiagą ir paklausyt kaip tada skamba. Su tokiom naujom galimybėm jau galima buvo prisiieškot netgi iki velniažinoko. Ir žinokit buvo prisiieškota. Tiek daug rūšių yra prikurta, kad netgi nėra jokių šansų visas plėvių rūšis išmėginti. Nors būtų ir visai įdomu, bet tokiu atvėju reikėtų stipriai papurtyt piniginę, nes uždėtos ant būgno ir pagrotos plevės atgal į parduotuvę niekaip negražintum ir tada reikėtų papildyt greitai gausėjančią kolekcija.
Misija - groti atramines kūrinio natas, dažnu atvėju sinchroniškai grojama kartu su bosinės gitara. Per bosinį būgną grojama koja su pedalo pagalba. Pedalo konstrukcija, kaip matot gana paprasta. Pagrindiniai elementai beveik tokie patys visuose modeliuose, nepriklausomai nuo kainos, beje kainos gali svyruoti nuo 50 iki 800 Eurų. Bet kuo labiau esi įgudęs, tuo labiau gali atskirti pedalų ypatumus. Ne veltui rimtesnės firmos kviečiasi konsultantais geriausius būgnininkus savo gaminių testavimui. O kadangi net ir geriausi būgnininkai yra labai skirtingi savo grojimo stiliumi ir grojimo maniera, tai ir jų testuoti pedalai yra gana skirtingi. Užsukit kada į stambesnę internetine parduotuvę, kad pažiūrėti, kiek daug skirtingų modelių yra prikurta, dar geriau būtų užeiti į normalią fizinę parduotuvę ir apžiūrėti, pačiupinėti pedalus, nes dabar jau ir jūs esat įgudę ir tikrai pastebėsit pedalų skirtumus.O pats bosinis būgnas yra tiesiog didelis būgnas. Tradiciškai būgnai yra matuojami coliais, tai populiariausias bosinių būgnų diametrai yra 20 ir 22 coliu. Būna didesnių, mažesnių, bet 90% visų bosinių yra populiariųjų dydžių.
2. Solinis būgnelis
Populiariausias dydis 14 colių. Kuo jis ypatingas? Pagrindinis išskirtinumas – po apatinę plėve specialaus mechanizmo pagalba yra priglaudžiamos spyruoklės. Todėl garsas yra čaižus, aštrus. Grojama lazdelėmis. Čia dažiausiai ir lūžta būgnų lazdelės. Būgnų komplekte atlieka atsvaros darbą. Kartu su bosiniu jie ir daro kūrinio pulsą. Vaizdžiai pasakius čia kaip švytuoklė, kai vienoj pusėj bosinis būgnas, o kitoj solinis. Čia yra viso kūrinio širdis.
3. Hetas arba hi-hat arba dar vadinamas čiarliu
Tai metaline konstrukcija, kuri pedalo pagalba suspaudžia arba atkelia vieną nuo kitos dvi lėkštes. Grojama lazdomis per viršutinės lėkštės paviršių. Būgnų komplekto partijoje atlieką aukštų dažnių ritminę konstrukciją. Visas meistriškumas yra tinkamai suspausti ir atleisti lėkštes. Pilnai suspaudus garsas būna trumpas, atleidus ilgas, nes tuo metu lėkštės šiūrenasis viena į kitą. Kaip matot visiškai elementarus instrumentas, juokingai elementarus. Ir iš viso būgnų komplektas, tai elementarių daikčiukų rinkinys, kuriais kažkokiu būdu išgaunamas ritmas ir netgi muzika. Dabar rašau ir pats stebiuosi, kaip tai įvyksta! Na va, kokia yra bazinė dalis jau žinot. Su šia trijule - bosinis būgnas, solinis būgnelis ir hetas yra atliekama 90% visų būgnų partijų. O gal netgi dar daugiau.
Bet, kaip jau turbūt žinot komplekte yra dar daugiau visokių daikčiukų. Tai lėkštės, tomai. Dar čia papasakosiu apie kelis perkusinius instrumentus, kurie dažnai būna prikomplektuoti ir nebesiplėtosim, toliau neisim. Gerai? Nes visokių ekskliuzyvų yra begalės prigalvota, ten ir elektroniniai instrumentai ir visokie labai specifiniai daikčiukai ir netgi rakandai, o juos panaudoja tik labai mažas skaičius muzikantų.
4. Tomai
Tai tokie skirtingų dydžių būgnai naudojami ritmo papuošimui. Dažiausiai naudojami du arba trys tomai, bet išskirtinais atvėjais jų gali būti daugiau. Penki, aštuoni, dešimt. Pagal svarbą komplektę jie užima neproporcingai daug vietos. Ypač kai yra supakuoti ir reikia pernešti iš mašinos į sceną pagalvoji, kam tiek daug. Bet koncerto metu tai tik džiūgauji kad jų yra pakankamai daug, kad turi įrankių savo fantazijai. O kai gilinies į naujus garsus, spalvas, tai prisiieškai visokio velnio. Kažkokie ypatingi būgniukai, perkusiniai daikčiukai, elektroniniai prietaisai. Patikėkit, jeigu gilinies, tada tose paieškose nėra galo. Nors, iš kitos pusės, kai tokių įrankių neturi, tai pradedi naudotis tuo minimumu, kuris tik yra įmanomas po ranka. Tai irgi yra gerai. Tada iš ribotų galimybių išpaudi viską kas įmanoma. Iš minimumo išspaudi maksimumą. Bet tai atskira istorija ir ne ką mažesnis paieškų ir atradimų laukas.
5. Lėkštės
Nenoriu net galvoti apie tai, kas būtų, jei komplekte nebūtų lėkščių. Blogai būtų, nes man tai labai svarbi dalis. Baziniam komplekte dažiausiai būna dvi arba trys lėkštės, čia neskaitant hi-hato. Populiarausi dydžiai būtų: hi-hat 14”, akcentinė lekštė 16” ir raidas arba vedančioji lekštė 20”. Tie du brukšniukai prie skaičių yra colio ženklas. Pagal tradiciją lėkštės yra matuojamos coliais. Lėkščių yra didžiulė įvairovė, visų pirma pagal dydžius. Mažiausia kokia esu matęs buvo sprindžio dydžio, o dydžiausia – apie 70 cm. Bet tikiu, kad gali būti ir dar mažesnių ir dar dydesnių.Dar jos skiriasi pagal garsines savybes, pagal paskirtį komplekte. Apie hi-hato lėkštes jau užsiminėm. Toliau būtų taip vadinami splesh, tai tokios mažytės lėkštutės skirtos trumpam garsui išgauti, tokiam pacaksėjimui. Tinkamai panaudojus labai gražiai suskamba. Toliau crash arba krašai arba tiesiog akcentinės. Jos jau kiek didesnės už splešus. Tai yra pačios dažniausiai naudojamos lėkštės. Akcentinės tai ir yra akcentinės. Juos skamba beveik visur kur reikalingas koks nors akcentas, viskas. Toliau eitų ride. Tai dažniausiai didelio diametro lėkštės ir jos naudojamo kiek kitaip negu akcentinės. Jomis grojamas ritmas. O toliau eitų visokios efektinės spec.lėkštės
6. Tvirtinimo sistemos
O čia yra žiauriai svarbus dalykas. Visi būgnai ir lėkštės yra tvirtai sukabinami ant paslankių sistemų, nes čia labai svarbi galimybė keisti instrumentų pakabinimo aukščius ir pasukimo kampus tam, kad būtų patogu pasiekti lazdelėmis. Čia reikia tiesiog maksimalaus patogumo, kad galima būtų tiesiog groti, net negalvojant, kur yra prikabintas koks būgnas ar lėkštė. Ir kad būtu lengva pasiekti lazda, be jokių papildomų nenaturalių judėsių. Tiesiog atsiduoti muzikavimui.Tam tikslui yra sugalvoti trikojai lėkščių, solinio būgnelio stovai. Sudėtingesnė yra tomu tvirtinimo sistema, nes čia ypatingai svabu, kad tomas kabotų būtent toje vienintelėje pozicijoje, kad ir milimetrinis pasukimas vienaip ar kitaip, jau kliudytų groti. Todėl tvirtinimų posukiai valdosi su labai smulkia gradaciją.
7. Grojimo plėvės arba dar vadinama plastikais
Seniau buvo grojama natūralios odos plėvemis. Su garsu čia yra viskas gerai, bet odinės plėvės turi vieną minusą, kuris yra labai netgi lemiamas. Oda reaguoja į oro drėgnumą. Kuo oras drėgnesnis, tuo oda labiau plečiasi ir atsileidžia ir garsas žemėja. O kuo oras sausesnis, tuo oda traukiasi ir garsas aukštėja. Pavyzdžiui jei užeina rūkas arba už lango pradeda lyti, tai netrukus būgno garsas nužemėja iki nepakenčiamumo. O karštą vasaros dieną gali tekti net oda drekinti, kad nesutrūktų. Aš nežinau, ar dėl šios priežąsties, ar dėl kitos vietoj odų pradėjo naudoti plastikines plėves. Plėvių visiškai neįtakoja dregmė, oro temperatūra šiek tiek paveika, bet ir tai, visai pakenčiamai. O dėl garso, tai su plastikinėm plevėm kaip tik atsirado daugiau skambėsio variantų. Čia gi yra gerokai papraščiau pagaminti plėvę kiek storesnę ar plonesnę, ar verdant plasmasę pabandyti įmašyti kokią nors kitokią medžiagą ir paklausyt kaip tada skamba. Su tokiom naujom galimybėm jau galima buvo prisiieškot netgi iki velniažinoko. Ir žinokit buvo prisiieškota. Tiek daug rūšių yra prikurta, kad netgi nėra jokių šansų visas plėvių rūšis išmėginti. Nors būtų ir visai įdomu, bet tokiu atvėju reikėtų stipriai papurtyt piniginę, nes uždėtos ant būgno ir pagrotos plevės atgal į parduotuvę niekaip negražintum ir tada reikėtų papildyt greitai gausėjančią kolekcija.
6 dalis. Sistema
Segmentai
Jeigu kas paklaustų, kaip reikia mokintis groti, tai iškart pasiūlyčiau padirbėti su segmentais. Ir visai nesvarbu kas paklaustų, ar pradiniokas ar pažengęs. Aš ir pats stengiuosi tai daryti kaip galima dažniau. Tai yra kaip žalumynų sveikatos kokteilis, kaip savęs kalibravimo įrankis. Netgi naudojantis vien tuo įrankiu galima be perstojo auginti savo techninį ir muzikavimo lygį.
O kas tai yra per stebuklas, pabandysiu papasakoti.
Kai pas mane atsirado naujasis pedalas (istorija apie pedalą bus aprašyta pirmoje dalyje) ir jo niekaip negalėjau suvaldyti, atradau mokymosi metodą, kurio esmė yra judėsių išskaidymas į mažus fragmentus ir kiekvieno atskiro segmento atidirbinėjimas. Viskas. Visa esmė yra čia. Kaip matot visiškai elementaru ir logiška. Paskui pabandžiau tą atradimą perkelti nuo pedalo į visą likusį būgnų komplektą. Nuo mokymosi tik kojomis į mokymąsi rankomis ir kojomis. Taip po truputį analizuojant ir eksperimentuojant susikūrė segmentų sistema. Eiti į dviejų pedalų suvaldymą man buvo paprasčiau, nes turėjau patirties grojimo su vienu pedalu. Taip stebėdamas kaip dešinė koja dirba, kuris jau vyko autopilote, suskaidžiau judesius į kelis segmentus ir pradėjau nuo pat pradžių mokyti kairę koją naujų įgūdžių. Paskui pakaitom atliekant segmentą tai viena, tai kita koja susikūrė pirmas pratimas. O vėliau ir antras ir trečias. Pastebėjau, kad prasidėjo labai greitas progresas. Jeigu taip, tai gal pabandžius perkelti tokį pratybų modelį ir į rankas. Keli rankų darbo segmentai susikūrė labai greitai. O tada paėmiau metronomą. Šiai dienai visiškai nebūtina yra pirkti metronomo, kaip atskiro prietaiso. Dabar praktiškai visi turim išmaniuosius telefonus. Yra sočiai metronomo apsų, ir mokamų, ir nemokamų, visokių. Visi jie yra geri ir pratyboms kuo puikiausiai tinka. Taigi, su metronomu nusistačiau tempą kuriuo galiu atlikti pratimą kokybiškai, ne per lėtai, bet šiek tiek ant išgrojimo ribos, svarbu kad galima būtų pagroti tame tempe nuplanuotą laiką. Būna, kad pasirinktam tempe gerai pagroji tik 30 sekundžių, o paskui prasideda netikslumai, arba tiesiog subyra visas pratimo atlikimas. Tai apsisprendžiau, kad startinė trukmė bus 1 minutė. Nustatyti tempą pagal savo realias galimybes yra nesunku. Nusprendžiau, kad segmentus atlikinėsiu vieną kartą į dieną. Bet būtinai kasdien. Kaip matot tikrai jokio savęs apsunkinimo Kiekvienam segmentui užrašiau savo tempą. Ne už ilgo pratimų atsirado vis daugiau, kiekvienas gavo savo tempą. Po kiek laiko išgroti numatytam tempe darėsi vis lengviau. Tada didinau tempą, ir nusprendžiau kartą į savaitę daryti tempų auditą, tą prasme, jeigu pratimas jau atliekamas lengvai padidinti tempą per 1 ar 2 punktus pagal situaciją ( tempas yra matuojamas kartais per minutę ), skirtumas ausiai negirdimas, bet atliekant pratimą kojoms ar rankoms skirtumas būna akivaizdus. Dar vėliau pradėjau palaipsniui ilginti atliekamų segmentų trukmę nuo 1 minutės iki 5 minučių. Tą galėjau padaryti tik po pusmečio, ar dar kiek vėliau. Žodžiu taip gavosi, kad už metų vien segmentų pratybų išpildymas išsitęsė iki dviejų valandų. Nuostabu yra tai, kaip nerealiai pagerėjo muzikavimo kokybė. Neįtikėtinas progresas įvyko grojimo technikoje. Rankos ir kojos pradėjo daryti tai apie ką netgi svajoti buvo nedrąsų. O dar įdomiau, kad pakitimai atsirado ir pačiam muzikavime, muzikinio audinio pajautime. Akivaizdžiai tai buvo kopimas į kitą levelį. Bet tai ne vienintelės pratybos.
lick here to edit.
Įdomu tai, kad kassavaitinis segmentų lentelės auditas ir skaičiukų keitimas rodantis progresą leidžia išvengti vidinio pasipriešinimo pratyboms. Pas mus viduje gyvenantis sprendimų priėmėjas dažnu atveju yra kaip kaprizingas vaikas ir jeigu jam nepatiks sumanymas, tai tikrai atsiras objektyvių priežasčių nebetęsti sumanymo. Tam vidiniam vaikui patinka skaičiukai ir jų augimo dinamika. O čia yra būdas, kaip užsitikrinti vidinio sprendimų priėmėjo palaikymą ir būtent jis leidžia organizmui tą proga išskirti laimės hormonų. Tada nuobodus, reikalaujantis daug fizinių ir psichinių pastangų užsiėmimas pavirsta ilga, kupina aistros ir nuotykių kelione.
Integravimas
Laisvasis grojimas. Norėdamas dar geriau integruoti naujus įgūdžius pradėjau daugiau muzikuoti. Grojant konkrečius kūrinius labai stipriai įrėminama fantazija ir taip yra užsisukama užburtam žinomų dalykų rate. Turbūt teko girdėti apie tokį “laisvąjį rašymą”, kai tiesiog leidi sau rašyti bele ką, kas šiai akimirkai ant seilės. Tokiu būdu “išsirašai” ir po kurio laiko prasimuša gerasis kūrybingumas. Pabandžiau tą principą perkelti į būgnavimą. Ir jeigu tą daryti bent jau pusvalandį, prasimuša toks muzikinis srautas. Tą prasme beldi, beldi ir prisibeldi. Atsiveria kažkokios durelės ir tada pradedi maudytis garsinėse fantazijose, groti tokius dalykus, apie kuriuos dar ką tik nieko nežinojai, daryti tokius dalykus, kurių dar ką tik nemokėjai daryti. Dalyvauti kažkokiuose procesuose apie kuriuos nieko nesupranti. Bet pats įdomumas yra tame, kad grįžęs iš šios kelionės parsineši ir dovanas, naujus sugebėjimus, naujus ritmus, naujus suvokimus. Tai yra kasyklos, manau kad nesibaigiančios. O nuostabu, kad jos yra niekad neužrakintos ir atviros visiems. Grojant vien tik jau esamus kūrinius dažnai ateina toks momentas, kai muzikuoti darosi nebeįdomu. Atsiranda pojūtis, kad darai tą patį per tą patį. Tiesiog kitaip nesigauna, kad ir labai norisi. Tiesmuki mėginimai atrasti kažką naują neneša jokių rezultatų. Periferiškai tą darant kiek lengviau pasiekt rezultatą. Koncentruojantis į detales, leidžiant sau nuplaukt, paleidžiant inkarus galima atsidurti ten kur niekad nebuvai, kur istorija jau kuriasi naujoje realybėje. Nauji būdai ten būna padiktuoti situacijos, kuria kitokį kontekstą ir kitas daugiasluoksnes potekstes, nes tai yra tavo pasaulis. Būtent tai laisvuoju grojimu gaunasi natūraliai. Dar yra viena priemonė, kaip sustiprinti savaiminio grojimo efektyvumą. Kad ir kaip keistai nuskambėtų, tai yra dainavimas. Groji ir dainuoji, niūniuoji. Kadangi bent jau pratybų pradžioje didžia dalim dainuojamos visokios nesąmonės, kas taip ir turi būti, patarčiau tas pratybas atlikti visiškai izoliuotai, kad puikiausiai žinotum, kad niekas tavęs negirdi. Nes jeigu kažkas klausysis, o tu žinosi apie tai, tai nori ar nenori, tavo dainavimo ir grojimo adresatas bus tas žmogus. Būtent tai ir neleis prasimušti srautui. Čia reikalinga visiška izoliacija. Per koncertus galima bus groti klausytojams, o čia to nereikia. Jeigu atvirai, tai ne kiekvieną kartą tai įvyksta, bet dažniausiai įvyksta. Reikia šiek tiek kantrybės, kaip taisyklė, tai prasideda maždaug po pusvalandžio laisvo grojimo. Kas tai yra meditacija, transas ar dar koks dalykas, užvardintas mandru pavadinimu, aš nežinau. Ir tai ko gero yra visiškai nesvarbu ir netgi dažnu atveju pavadinimai klaidina žmones, suformuodami apribojančias nuostatas ir “žinojimus” trukdančias gyventi.
Proceso pajautimas
Kad geriau pajausti gyvą garsinę, o ypač pauzių erdvę, yra vienas geras pratimas leidžiantis patirti vyksmą arba procesą. Nors tai yra abstrakčios sąvokos, po pratybų jos pasidaro netgi labai materialios, apčiuopiamos. Tai naudingas pojūtis grojant lėtus kūrinius. Greito tempo kūriniuose išlaikyti tikrumą ir draivą yra paprasčiau, čia kūno pastangos yra puikios pagalbininkės, tiesiog atsiremi ant jų ir jau turi "žemę po kojom". O lėto arba labai lėto tempo kūriniuose išlaikyti tiesą yra sunkiau, nes rankos ir kojos tarp atskirų veiksmų arba būgnų pamušimų neturi ką veikti, nors tie tarpai ir yra labai trumpi, sekundiniai. Tada nutrūksta vientisumas ir grojime atsiranda akivaizdus falšas. Pasipraktikavus savaiminiais judesiais kūrinio vientisumas pasidaro savaime suprantamas ir toje erdvėje grojimas pasidaro labai organiškas, tikras. O aš jau nekalbu apie proceso pojūtį, kuris ir kitose gyvenimo sferose atnešą labai gerą draivo pojūtį. Beje pratimo pašalinis efektas yra šiaip sveikatos ir gyvybingumo pagerėjimas :) Savaiminiai judesiai. Kas tai? Kaip reiškinys savaiminiai judesiai yra žinomi įvairiose pasaulio kultūrose, nes tai yra žmogaus prigimtinė savybė, todėl nieko čia mistiško nėra. Jeigu stovint (galima ir sėdint) ir atsipalaidavus tiek fiziškai, tiek psichiškai ramiai pabūti kurį laiką, gali prasidėti kūno pasvyravimai, vos žymūs rankų judesiai. Įsiklausius į tokius impulsus, leidžiant kūnui pačiam daryti tai ko jam reikia, judesių amplitudė gali pradėti didėti ir vėliau kiek priminti kinų gimnastikos judesius.
Kiek pasitreniravus savaimingi judesiai gali prasidėti vos tik panorėjus. Reiktų bent savaitę po pusvalandį pasipraktikuoti, kad pajausti pirmuosius rezultatus.
Ydingo tęstinumo nutraukimas
Būna kai po klaidos muzikuojant, kas yra visiškai leistinas dalykas, nes klaidos kartais pasufleruoja visiškai puikius naujus sprendimus, dėmesys pereina nuo pačios muzikos į savivertės praradimą ir toliau sekančius bandymus reabilituotis aplinkinių akyse.
Kartais tokie kvaili paaugliški bandymai įrodyti kad esi kažko vertas realizuojasi netikėtais muzikiniais arba grojybinės akrobatikos sprendimais, bet dažniausiai tai būna iškritimo iš konteksto priežastimi. Sureaguoti operatyviai ir sąmoningai išeiti iš tos situacijos yra nepaprasta. Būna, kad būsena užsitęsia gerokai per ilgai, ypač jeigu stimuliuojama savigraužos arba aplinkinių, kas dažnai būna tik užaštrintas neadekvatus reagavimas arba kitaip tariant kliedesiai. Apteršta įvykio sąmonė atkakliai stengiasi išlaikyti tęstinumą ir geras būdas išeiti iš tos situacijos yra pabandyti padaryti resetą (čia kaip telefonas susitvarko jį perkrovus), arba kitaip tariant trumpam išsijungti, netekti sąmonės.
Čia vėl į pagalba gali ateiti kūnas. Svarbu ilgam neprarasti situacijos kontrolės ir čia puikiai gali padėti “akimirksnis” tiesiogine to žodžio prasme. Jeigu perkelti dėmesį į akis ir mirktelti, tuo metu įvyksta trūkis tęstinume, trumpas, sekundės dalies sąmonės praradimas. Tai ir yra durys, per kurias praeinant ydingas tęstinumas būna trumpam įtrūkęs ir tuo metu galima žymiai lengviau jį sustabdyti. Būrent čia vėl prireiks sąmoningumo.
Praėjus akimirksnio resetą tereikia priprisiminti netęsti ydingo tęstinumo, dirbtinai jo neprikelinėti ir tada didžioji dalis jo galių pasiliks anapus durų. O likusi dalis nebebus tokia gresminga ir greitai išsisklaidys. Smūgio atidirbinėjimas Reikia paruošti rankas. Netinka vien apie tai kalbėti. Reiktų kažką ir daryti. Kur yra rankų silpnos vietos? Tai silpni raumenys, silpnos sausgyslės. Arba kalbant normalia, žmogiška kalba, rankų ištvermė ir sugebėjimas daryti tai, ko aš norėčiau. Kaip to pasiekti? Kažkada seniai, gal prieš 40 metų, mano brolis grįžo iš tarybinės armijos, tada tarnyba armijoje buvo privaloma visiems jaunuoliams. Brolis tarnavo gana toli šalia miesto Vladivostokas, tai gana toli, kad maždaug orientuotis – netoli Šiaurės Korėjos sienos. Žodžiu, jis tarnavo pučiamųjų orkestre būgnininku. Grįžęs iš ten parsivežė knygą. Lyg 1953 metų leidimo. Tai buvo vadovėlis skirtas grynai karinių orkestrų būgnininkams grojantiems mažuoju būgneliu (snare drum). Va ten ir radau tokių įdomių dalykų, kurių daugiau niekus nebuvau radęs. Tai buvo pratimai skirta fiziniam pasiruošimui. Turiu mintį ne štanginę ar hantelius, bet grynai skirta riešų lankstumui didinti, viso rankų raumenyno vystymui. Atskiras skyrius buvo skirtas vien smūgio vystymui. Labiausiai užsikabliavau ant smūgio stiprinimo. Knygoje rekomendavo išsidrožti sunkias lazdas ir jomis daužyti per smėlio maišą. Pradėjau ieškot ką reiškia “sunkios” konkrečiai mano rankoms, koks turi būti lazdų ilgis ir pakeičiau daužymą per smėlio maišą į grojimą į orą. Prisigalvojau visokių pratimų. Kelis kartus reikėjo daryt ilgesnes pauzes pratybose, nes užvarydavau širdį. Nes krūvis kūnui gaudavosi nemenkas. Supratau, kad tokiose fundamentaliose pratybose, o jos tikrai yra fundamentalios negalima perskubėti, čia dedamas pamatas. Paskiau tik ant jo statysis visi kiti dalykai. Niekam neperšu savo nuomonės, tik rašau, ką pats supratau, išsiaiškinau ir kas mano situacijoje suveikė labai stipriai ir kas buvo labai naudinga mano bičiuliams, kuriems papasakojau apie savo sistemą. Apie visą sistemą kiek vėliau. O dabar dar apie rankas. Žymiai geresnis būna rezultatas, kai treniruojiesi sistemingai. Ir čia po nedaug, bet kasdien yra žymiai geriau, nei galingai, bet kartą į savaitę. Čia statomas fundamentas. Nereikia draskytis. Tiesiog kasdien po 5 minutes užsiėmimų ir jau per pusmetį rankos jau bus visiškai neblogos, galima bus jau kiek drąsiau groti per koncertus. Atsiras daugiau ugnies ir jėgos grojime. Po metų pratybų, manau jau rankos susiformuos ir tada tiesiog galima bus daryt tokius dalykus, kurie reikalauja didesnio energetinio lygio arba tiesiog didesnės ištvermės. Aš čia šneku apie tą grojimo manierą, kuri man pačiam yra miela, kurioje yra garsiai grojama, kur reikalinga ne tik rankų, bet ir viso kūno ištvermė ir kad tokiam krūvyje ištempti visą koncertą tikrai reikia jau normaliai treniruotis. Bet gi yra visokių grojimo manierų, galų gale yra skirtingas dinaminis poreikis įvairiose stilistikose. Bet ir čia turėdamas potenciale žymiai didesnius energijos resursus negu pakanka, visai kitaip jausiesi. Absoliučiai kitaip. Įdomiausia, kad ir mano brolis perėmė mano treniravimosi būdus, nors gi jis buvo mano mokytojas ir aš nuo iš pradžių tiesiog jį kopijavau. Ant kiek svarbu yra turėti savo rankose savo paties didesnį potencialą, kad galėtum bet kada jį iššaukti. Tiek garsiniam diapazone tiek ir energetine prasme. Mano idealas ilgą laiką buvo toks amerikiečių būgnininkas Billy Cobham. Nu tai mane ir užvedė ant minties apie tą energetiką kuri yra didesnė už fizinę jėgą. Čia fizinė jėga irgi yra labai svarbi, žiauriai svarbi. Be fizinio pasiruošimo, vien iš energijos neilgai patempsi. Kad galėtum nušluoti bet kurias situacijas kaip cunamis, kaip okeanas neįsiveldamas į menkų sprendimų ieškojimus bet ir išlikdamas kontekste, netgi įtakodamas kontekstą, kurdamas pasaulį, o ne tik tyrinėdamas jau esantįjį. Tai aktyvi pozicija. Nes eidamas tik iš paskos, nekurdamas realybės visad liksi tik pasekėjas. Tai nėra blogai, bet būti aktyvioje pusėje yra žymiai mieliau, pasauliui patinka naujų realybių kūrėjai, gamta jiems įmontuoja papildomą bateriją, kad atsirastų kuo daugiau versijų gyvenimo versijų, suvokimo versijų. Jokia paslaptis, kad esam labai panašūs, turiu mintį mus - žmones. Turim vienodus emocijų rinkinius, standartinius pojūčius, standartines reakcijas, netgi vienodus organus, jeigu taip nebūtų reanimacijos kiekvienu atveju nežinotu ką daryt su pacientu, kaip paleisti dirbtinį kvėpavimą, užkurt širdį ar įstatyt į vietą sąnarį. Taigi todėl jeigu specialiai nedirbti su savo įgimtu “visa ko” komplektu, tai gyvenimas, o šiuo atveju muzikavimas bus normalus, atitinkantis vidutinius žmogiškųjų būtybių standartus. Toks netrukdantis, bet ir nepatraukiantis dėmesio, neužburiantis, be magijos. Ar to norisi? Kodėl gi ne, galimas ir toks variantas. Bet ar ne geriau turėti savo žaidime papildomų kozirių? Su sunkiomis lazdomis mes lipam ne į papildomus mokėjimus, bet į papildomas savybes. O tai yra kur kas radikalesnis dalykas. Va čia gyvena išskirtinumas. Čia jau yra kitos rūšies padaro savybė. O savybės yra treniruojamos. Išsitreniruoti nėra sudėtinga. Kur kas sudėtingiau yra išskirti iš savo gyvenimo ar veiklos, ką galima treniruoti. O po to, išsiaiškinti kaip treniruoti. Jau minėjau kad dirbant su lazdomis svarbu neskubėti, lėtokai, su pilnu “gailestingumu” sau daryti judesius. Savybių treniravime netikiu greitais rezultatais. Per metus galima išeiti į darbinį lygį, bet niekas nedraudžia užsiiminėti ir toliau. Bet kadangi mes čia dirbam su fiziniu kūnu, reikia žinoti, kad fizinis kūnas turi ir savas taisykles ir savus apribojimus. Todėl dirbam atsargiai įsiklausydami į kūno reakcijas. Gali atsitikti taip, kad pasirodys, kad galimybės yra jau neribotos ir atsiras noras daryti stipresnius smūgius, daryti juos intensyviau, su polėkiu. Šitoj vietoj reikėtų tapti labai atsargiais. Kaip taisyklė tuo metu yra prarandamas budrumas į organizmo reakcijas ir kaip tik čia įvyksta traumos, rankų raiščių pasitempimai, užvaroma širdis. Čia mes žaidžiam labai fundamentalų žaidimą ir už saviveiklą pareina rimtos bausmės. Labai svarbu žinoti, kurioje vietoje tūno pavojus ir tada galėsim geroje formoje prabėgti visą duotą gyvenimo maratoną. Sprinteriauti fundamentaliuose treniruotėse nereikia, tai lėtas ir ilgas žaidimas. Kaip padaryti kad tokios pratybos taptų kasdienybės dalimi? Užsirašinėti. Kas dieną užsirašinėti. Aš dar nepaminėjau, kad norint, kad pratybos būtų kontroliuojamos, reikėtų naudoti metronomą. Galima naudoti mechaninį, bet geriau elektroninį. Beje, čia kuo puikiausiai tinka ir mobilaus telefono aplikacijos. Yra tikrai puikiu mokamų ir nemokamų metronomo apsų tiek apple tiek androide. Norint labai palaipsniui didinti pratybų intensyvumą be metronomo neišsisuksim. Pavyzdžiui pradžiai nusistatom metronomo tempą 80 ir vieną minutę nesmūgiuodami pamojuokim lazdomis pakeldami rankas pakankamai aukštai. Tik vieną minutę. Ne daugiau. Pirmai dienai to tikrai užtenka. Tada užsirašom 1 minutė, tempas 80. Ir taip vieną savaitę. Kitą savaitę – 1:30. Tik tiek. Lengvai mosikuojam. Dar kitą savaitę šiek tiek įdedam pastangų, būtent šiek tiek. Tai dar neturėtų būti smūgis, bet šiek tiek į tą pusę. Ir būtinai reikia klausytis organizmo. Jeigu skauda rankas, mažinkim intensyvumą. Būtinai reikia užsirašinėti laiką ir tempą. Stenkimės nepraleisti nei vienos dienos. Grojant mes dirbam ir su fiziniu kūnu, taigi daug kas priklauso nuo fizinių ypatumų. Grojant energinga maniera yra daug smūgiuojama, tai garsaus grojimo maniera. Įdomu tai, kad aplinkiniams toks grojimas atrodo nepakeliamai garsus, bet tik ne pačiam būgnuojančiam, jam tai atrodo visai normalu. Jeigu pats darai triukšmą, paties tai neerzina ir visai netrikdo. Triukšmą daryti yra kaifas! Intensyviai koncertuojant gali išlysti organizmo silpnos vietos. Gali atsirasti kurios nors rankų dalies skausmai, bet tai jau įgimto broko dalykai. Verta butų apsilankyti pas kinezeterapeutą ir aptarti situaciją. Ir čia geriau būtų neužsiminėti saviveikla diagnozuojant save ir darant kokias nors paties sugalvotas terapijas. Rankos – tai mūsų tikrieji nepakeičiami instrumentai, tai didžiausias kapitalas. O ir man pačiam taip buvo, kai su Bix turėjom turus Europoje. Kai pavyzdžiui kiekvieną savaitę būdavo po kelis koncertus ir juose grojama maksimaliai. Tą prasme iki dugno. Aš grojimui naudojau kiek sunkesnes, nei įprastai lazdeles. Kai rankos yra treniruotos grodamas su sunkesnėm lazdelėm gali raiškiau artikuliuoti ritmo faktūrą ir tas jausmas kai kiekvienu smūgiu tu rėždamas orą, jauti oro tirštumą, kerti oro molekules yra tiesa yra nepakartojamas. Nors apie tai smulkiau aprašysiu kituose skyriuose. Na bet čia aprašyta situacija yra kai groji energingoje maksimalaus garso manieroje. Kaip jau minėjau yra ir kitokių grojimo stilių ir manierų ir ten gali būti mažiau pašalinių efektų dėl mažesnių fizinių krūvių. Pažengusiose pratybose su sunkiomis lazdomis rekomenduočiau naudotis paradidlu. Taip būgnininkų žargone užsivardina ritminė figūra Atliekant paradidlą rankos gauna pulsuojantį apkrovimą ir pastebėjau, kad tada rankų pertempimų praktiškai nebūna. Tad maksimaliam metiniam atlikime pratimas daromas 5 minutes, jau pakankamai greitai kiekvienu mostu darant stiprius smūgius į orą ir lazdos skrodžia ora švilpdamos. Va čia jau rankos yra paruoštos. Tai jau aukso vertės rankos. Bet taip bus tik po metų trukmės užsiėmimų. O dabar niekur neskubam, lengvai mosuojam rankomis. Būtinai rašom pratybų dienoraštį. Svarbiausia yra – užsirašinėti techninė informacija: užsiėmimo trukmė ir tempas. Taip darant kiekvieną dieną gaunam vidinį palaikymą. Nes tam, kuris gyvena pas mus viduje labai patinka skaičiukai, jų kaita. Ir jeigu įvyksta kokia nors dinamika, skaičiukų didėjimas arba mažėjimas, atsiranda tam tikra azarto forma, skaičiukų augimas sukelia laimės pojūtį. Tai yra vienas iš stipriausiu stimulų tęsti treniruotes. Atsiranda vidinė motyvacija. Jeigu nėra tikrų išorinių priežasčių tobulėti, reikia rasti vidinius palaikytojus. Užsirašinėjimas kokių nors kitokių dalykų, galimas pagal skonį ir poreikius. Pavyzdžiui aprašinėjimas savo pojūčių. Nes taip jau yra, kad jeigu va dabar savo kažkokio unikalaus patyrimo neužfiksuosi, tai jis nuplauks negrįžtamai. Sunkių lazdų praktikos pašalinis efektas yra žinot koks? Ogi smūgis! Ištreniruojamas tikras stiprus smūgis. Man labai patinka daryti smūgį, kiekvieną kartą. Tai toks kaifas. Bet toks ne fiziologinis malonumas, o toks kitoks. Kiekvieną kartą kerti per realybę. Grojant kitoje manieroje tokių pojūčių paprasčiausiai nėra. Jie būna tik šioj garsaus grojimo pusėje.
Dėmesio išskaidymas
Vienas iš turbinių įgūdžių, tų, kurie man pačiam yra labai naudingi ir visakeriopai naudingi, yra žaidimai su dėmesiu. Dėmesio išskaidymas yra kita gudrybė, kuria tikrai reikėtų pasinaudot, jeigu grojime situacija pakrypsta kažkur ne ten. Nu pavyzdžiui, jeigu groji, bet niekaip neilendi į muzika, esi kažkur šalia. Ir visos pastangos kažką padaryt yra bevaisės. Jauti, kad esi ne ten ir bandai imituot įsijautimą. Tai labai šlykštus jausmas. Nu žodžiu, jei tokia bėda atsitiko, reikia dėmesiu arba žvilgsniu, šiuo atvėju jie yra sukibę, pabandyt apžvelgti kiek plačiau, apimant didesnį periferinio matymo lauką. Po to dar plačiau, po truputi stengiantis pamatyti kas yra šonuose, o paskui ir tai, kas yra už nugaros. O galutinis taškas yra – reikia sujungti žvilgsnį ir demesį už nugaros, arba tiksliau, už galvos. Taip apimant visą plotą 360 laipsniu aplink.
Ir tada tada tiesiog įeini į muziką, lyg įlįsdamas į pirštinę ar striukę. Tai yra labai fainas jausmas, jausti viską aplink. Nepratusiam nesiūlyčiau ten ilgiau užsibūti. Gali ir akys pradėt skaudėt ir šiaip tokia nemaloni įtampa galvoje atsirasti.
Pasipraktikuoti tikrai verta. Vieną dieną dvi sekundes, kitą dieną jau tris. Ir taip po truputi didinant pabūvimo ten laiką. Tokiu būdu galima sau pasigaminti labai fainą įrankį, kai reikia staigiai trumpam pakelti savo intelektinių sugebėjimų lygį, kai reikia praplėsti akiratį, kai reikia ramiai stebėti aplinkui esančią situaciją, paspręst kokius nors specifinius klausimus ir !aišku, kad įeiti į muziką.
Bus dar 😉
Integravimas
Laisvasis grojimas. Norėdamas dar geriau integruoti naujus įgūdžius pradėjau daugiau muzikuoti. Grojant konkrečius kūrinius labai stipriai įrėminama fantazija ir taip yra užsisukama užburtam žinomų dalykų rate. Turbūt teko girdėti apie tokį “laisvąjį rašymą”, kai tiesiog leidi sau rašyti bele ką, kas šiai akimirkai ant seilės. Tokiu būdu “išsirašai” ir po kurio laiko prasimuša gerasis kūrybingumas. Pabandžiau tą principą perkelti į būgnavimą. Ir jeigu tą daryti bent jau pusvalandį, prasimuša toks muzikinis srautas. Tą prasme beldi, beldi ir prisibeldi. Atsiveria kažkokios durelės ir tada pradedi maudytis garsinėse fantazijose, groti tokius dalykus, apie kuriuos dar ką tik nieko nežinojai, daryti tokius dalykus, kurių dar ką tik nemokėjai daryti. Dalyvauti kažkokiuose procesuose apie kuriuos nieko nesupranti. Bet pats įdomumas yra tame, kad grįžęs iš šios kelionės parsineši ir dovanas, naujus sugebėjimus, naujus ritmus, naujus suvokimus. Tai yra kasyklos, manau kad nesibaigiančios. O nuostabu, kad jos yra niekad neužrakintos ir atviros visiems. Grojant vien tik jau esamus kūrinius dažnai ateina toks momentas, kai muzikuoti darosi nebeįdomu. Atsiranda pojūtis, kad darai tą patį per tą patį. Tiesiog kitaip nesigauna, kad ir labai norisi. Tiesmuki mėginimai atrasti kažką naują neneša jokių rezultatų. Periferiškai tą darant kiek lengviau pasiekt rezultatą. Koncentruojantis į detales, leidžiant sau nuplaukt, paleidžiant inkarus galima atsidurti ten kur niekad nebuvai, kur istorija jau kuriasi naujoje realybėje. Nauji būdai ten būna padiktuoti situacijos, kuria kitokį kontekstą ir kitas daugiasluoksnes potekstes, nes tai yra tavo pasaulis. Būtent tai laisvuoju grojimu gaunasi natūraliai. Dar yra viena priemonė, kaip sustiprinti savaiminio grojimo efektyvumą. Kad ir kaip keistai nuskambėtų, tai yra dainavimas. Groji ir dainuoji, niūniuoji. Kadangi bent jau pratybų pradžioje didžia dalim dainuojamos visokios nesąmonės, kas taip ir turi būti, patarčiau tas pratybas atlikti visiškai izoliuotai, kad puikiausiai žinotum, kad niekas tavęs negirdi. Nes jeigu kažkas klausysis, o tu žinosi apie tai, tai nori ar nenori, tavo dainavimo ir grojimo adresatas bus tas žmogus. Būtent tai ir neleis prasimušti srautui. Čia reikalinga visiška izoliacija. Per koncertus galima bus groti klausytojams, o čia to nereikia. Jeigu atvirai, tai ne kiekvieną kartą tai įvyksta, bet dažniausiai įvyksta. Reikia šiek tiek kantrybės, kaip taisyklė, tai prasideda maždaug po pusvalandžio laisvo grojimo. Kas tai yra meditacija, transas ar dar koks dalykas, užvardintas mandru pavadinimu, aš nežinau. Ir tai ko gero yra visiškai nesvarbu ir netgi dažnu atveju pavadinimai klaidina žmones, suformuodami apribojančias nuostatas ir “žinojimus” trukdančias gyventi.
Proceso pajautimas
Kad geriau pajausti gyvą garsinę, o ypač pauzių erdvę, yra vienas geras pratimas leidžiantis patirti vyksmą arba procesą. Nors tai yra abstrakčios sąvokos, po pratybų jos pasidaro netgi labai materialios, apčiuopiamos. Tai naudingas pojūtis grojant lėtus kūrinius. Greito tempo kūriniuose išlaikyti tikrumą ir draivą yra paprasčiau, čia kūno pastangos yra puikios pagalbininkės, tiesiog atsiremi ant jų ir jau turi "žemę po kojom". O lėto arba labai lėto tempo kūriniuose išlaikyti tiesą yra sunkiau, nes rankos ir kojos tarp atskirų veiksmų arba būgnų pamušimų neturi ką veikti, nors tie tarpai ir yra labai trumpi, sekundiniai. Tada nutrūksta vientisumas ir grojime atsiranda akivaizdus falšas. Pasipraktikavus savaiminiais judesiais kūrinio vientisumas pasidaro savaime suprantamas ir toje erdvėje grojimas pasidaro labai organiškas, tikras. O aš jau nekalbu apie proceso pojūtį, kuris ir kitose gyvenimo sferose atnešą labai gerą draivo pojūtį. Beje pratimo pašalinis efektas yra šiaip sveikatos ir gyvybingumo pagerėjimas :) Savaiminiai judesiai. Kas tai? Kaip reiškinys savaiminiai judesiai yra žinomi įvairiose pasaulio kultūrose, nes tai yra žmogaus prigimtinė savybė, todėl nieko čia mistiško nėra. Jeigu stovint (galima ir sėdint) ir atsipalaidavus tiek fiziškai, tiek psichiškai ramiai pabūti kurį laiką, gali prasidėti kūno pasvyravimai, vos žymūs rankų judesiai. Įsiklausius į tokius impulsus, leidžiant kūnui pačiam daryti tai ko jam reikia, judesių amplitudė gali pradėti didėti ir vėliau kiek priminti kinų gimnastikos judesius.
Kiek pasitreniravus savaimingi judesiai gali prasidėti vos tik panorėjus. Reiktų bent savaitę po pusvalandį pasipraktikuoti, kad pajausti pirmuosius rezultatus.
Ydingo tęstinumo nutraukimas
Būna kai po klaidos muzikuojant, kas yra visiškai leistinas dalykas, nes klaidos kartais pasufleruoja visiškai puikius naujus sprendimus, dėmesys pereina nuo pačios muzikos į savivertės praradimą ir toliau sekančius bandymus reabilituotis aplinkinių akyse.
Kartais tokie kvaili paaugliški bandymai įrodyti kad esi kažko vertas realizuojasi netikėtais muzikiniais arba grojybinės akrobatikos sprendimais, bet dažniausiai tai būna iškritimo iš konteksto priežastimi. Sureaguoti operatyviai ir sąmoningai išeiti iš tos situacijos yra nepaprasta. Būna, kad būsena užsitęsia gerokai per ilgai, ypač jeigu stimuliuojama savigraužos arba aplinkinių, kas dažnai būna tik užaštrintas neadekvatus reagavimas arba kitaip tariant kliedesiai. Apteršta įvykio sąmonė atkakliai stengiasi išlaikyti tęstinumą ir geras būdas išeiti iš tos situacijos yra pabandyti padaryti resetą (čia kaip telefonas susitvarko jį perkrovus), arba kitaip tariant trumpam išsijungti, netekti sąmonės.
Čia vėl į pagalba gali ateiti kūnas. Svarbu ilgam neprarasti situacijos kontrolės ir čia puikiai gali padėti “akimirksnis” tiesiogine to žodžio prasme. Jeigu perkelti dėmesį į akis ir mirktelti, tuo metu įvyksta trūkis tęstinume, trumpas, sekundės dalies sąmonės praradimas. Tai ir yra durys, per kurias praeinant ydingas tęstinumas būna trumpam įtrūkęs ir tuo metu galima žymiai lengviau jį sustabdyti. Būrent čia vėl prireiks sąmoningumo.
Praėjus akimirksnio resetą tereikia priprisiminti netęsti ydingo tęstinumo, dirbtinai jo neprikelinėti ir tada didžioji dalis jo galių pasiliks anapus durų. O likusi dalis nebebus tokia gresminga ir greitai išsisklaidys. Smūgio atidirbinėjimas Reikia paruošti rankas. Netinka vien apie tai kalbėti. Reiktų kažką ir daryti. Kur yra rankų silpnos vietos? Tai silpni raumenys, silpnos sausgyslės. Arba kalbant normalia, žmogiška kalba, rankų ištvermė ir sugebėjimas daryti tai, ko aš norėčiau. Kaip to pasiekti? Kažkada seniai, gal prieš 40 metų, mano brolis grįžo iš tarybinės armijos, tada tarnyba armijoje buvo privaloma visiems jaunuoliams. Brolis tarnavo gana toli šalia miesto Vladivostokas, tai gana toli, kad maždaug orientuotis – netoli Šiaurės Korėjos sienos. Žodžiu, jis tarnavo pučiamųjų orkestre būgnininku. Grįžęs iš ten parsivežė knygą. Lyg 1953 metų leidimo. Tai buvo vadovėlis skirtas grynai karinių orkestrų būgnininkams grojantiems mažuoju būgneliu (snare drum). Va ten ir radau tokių įdomių dalykų, kurių daugiau niekus nebuvau radęs. Tai buvo pratimai skirta fiziniam pasiruošimui. Turiu mintį ne štanginę ar hantelius, bet grynai skirta riešų lankstumui didinti, viso rankų raumenyno vystymui. Atskiras skyrius buvo skirtas vien smūgio vystymui. Labiausiai užsikabliavau ant smūgio stiprinimo. Knygoje rekomendavo išsidrožti sunkias lazdas ir jomis daužyti per smėlio maišą. Pradėjau ieškot ką reiškia “sunkios” konkrečiai mano rankoms, koks turi būti lazdų ilgis ir pakeičiau daužymą per smėlio maišą į grojimą į orą. Prisigalvojau visokių pratimų. Kelis kartus reikėjo daryt ilgesnes pauzes pratybose, nes užvarydavau širdį. Nes krūvis kūnui gaudavosi nemenkas. Supratau, kad tokiose fundamentaliose pratybose, o jos tikrai yra fundamentalios negalima perskubėti, čia dedamas pamatas. Paskiau tik ant jo statysis visi kiti dalykai. Niekam neperšu savo nuomonės, tik rašau, ką pats supratau, išsiaiškinau ir kas mano situacijoje suveikė labai stipriai ir kas buvo labai naudinga mano bičiuliams, kuriems papasakojau apie savo sistemą. Apie visą sistemą kiek vėliau. O dabar dar apie rankas. Žymiai geresnis būna rezultatas, kai treniruojiesi sistemingai. Ir čia po nedaug, bet kasdien yra žymiai geriau, nei galingai, bet kartą į savaitę. Čia statomas fundamentas. Nereikia draskytis. Tiesiog kasdien po 5 minutes užsiėmimų ir jau per pusmetį rankos jau bus visiškai neblogos, galima bus jau kiek drąsiau groti per koncertus. Atsiras daugiau ugnies ir jėgos grojime. Po metų pratybų, manau jau rankos susiformuos ir tada tiesiog galima bus daryt tokius dalykus, kurie reikalauja didesnio energetinio lygio arba tiesiog didesnės ištvermės. Aš čia šneku apie tą grojimo manierą, kuri man pačiam yra miela, kurioje yra garsiai grojama, kur reikalinga ne tik rankų, bet ir viso kūno ištvermė ir kad tokiam krūvyje ištempti visą koncertą tikrai reikia jau normaliai treniruotis. Bet gi yra visokių grojimo manierų, galų gale yra skirtingas dinaminis poreikis įvairiose stilistikose. Bet ir čia turėdamas potenciale žymiai didesnius energijos resursus negu pakanka, visai kitaip jausiesi. Absoliučiai kitaip. Įdomiausia, kad ir mano brolis perėmė mano treniravimosi būdus, nors gi jis buvo mano mokytojas ir aš nuo iš pradžių tiesiog jį kopijavau. Ant kiek svarbu yra turėti savo rankose savo paties didesnį potencialą, kad galėtum bet kada jį iššaukti. Tiek garsiniam diapazone tiek ir energetine prasme. Mano idealas ilgą laiką buvo toks amerikiečių būgnininkas Billy Cobham. Nu tai mane ir užvedė ant minties apie tą energetiką kuri yra didesnė už fizinę jėgą. Čia fizinė jėga irgi yra labai svarbi, žiauriai svarbi. Be fizinio pasiruošimo, vien iš energijos neilgai patempsi. Kad galėtum nušluoti bet kurias situacijas kaip cunamis, kaip okeanas neįsiveldamas į menkų sprendimų ieškojimus bet ir išlikdamas kontekste, netgi įtakodamas kontekstą, kurdamas pasaulį, o ne tik tyrinėdamas jau esantįjį. Tai aktyvi pozicija. Nes eidamas tik iš paskos, nekurdamas realybės visad liksi tik pasekėjas. Tai nėra blogai, bet būti aktyvioje pusėje yra žymiai mieliau, pasauliui patinka naujų realybių kūrėjai, gamta jiems įmontuoja papildomą bateriją, kad atsirastų kuo daugiau versijų gyvenimo versijų, suvokimo versijų. Jokia paslaptis, kad esam labai panašūs, turiu mintį mus - žmones. Turim vienodus emocijų rinkinius, standartinius pojūčius, standartines reakcijas, netgi vienodus organus, jeigu taip nebūtų reanimacijos kiekvienu atveju nežinotu ką daryt su pacientu, kaip paleisti dirbtinį kvėpavimą, užkurt širdį ar įstatyt į vietą sąnarį. Taigi todėl jeigu specialiai nedirbti su savo įgimtu “visa ko” komplektu, tai gyvenimas, o šiuo atveju muzikavimas bus normalus, atitinkantis vidutinius žmogiškųjų būtybių standartus. Toks netrukdantis, bet ir nepatraukiantis dėmesio, neužburiantis, be magijos. Ar to norisi? Kodėl gi ne, galimas ir toks variantas. Bet ar ne geriau turėti savo žaidime papildomų kozirių? Su sunkiomis lazdomis mes lipam ne į papildomus mokėjimus, bet į papildomas savybes. O tai yra kur kas radikalesnis dalykas. Va čia gyvena išskirtinumas. Čia jau yra kitos rūšies padaro savybė. O savybės yra treniruojamos. Išsitreniruoti nėra sudėtinga. Kur kas sudėtingiau yra išskirti iš savo gyvenimo ar veiklos, ką galima treniruoti. O po to, išsiaiškinti kaip treniruoti. Jau minėjau kad dirbant su lazdomis svarbu neskubėti, lėtokai, su pilnu “gailestingumu” sau daryti judesius. Savybių treniravime netikiu greitais rezultatais. Per metus galima išeiti į darbinį lygį, bet niekas nedraudžia užsiiminėti ir toliau. Bet kadangi mes čia dirbam su fiziniu kūnu, reikia žinoti, kad fizinis kūnas turi ir savas taisykles ir savus apribojimus. Todėl dirbam atsargiai įsiklausydami į kūno reakcijas. Gali atsitikti taip, kad pasirodys, kad galimybės yra jau neribotos ir atsiras noras daryti stipresnius smūgius, daryti juos intensyviau, su polėkiu. Šitoj vietoj reikėtų tapti labai atsargiais. Kaip taisyklė tuo metu yra prarandamas budrumas į organizmo reakcijas ir kaip tik čia įvyksta traumos, rankų raiščių pasitempimai, užvaroma širdis. Čia mes žaidžiam labai fundamentalų žaidimą ir už saviveiklą pareina rimtos bausmės. Labai svarbu žinoti, kurioje vietoje tūno pavojus ir tada galėsim geroje formoje prabėgti visą duotą gyvenimo maratoną. Sprinteriauti fundamentaliuose treniruotėse nereikia, tai lėtas ir ilgas žaidimas. Kaip padaryti kad tokios pratybos taptų kasdienybės dalimi? Užsirašinėti. Kas dieną užsirašinėti. Aš dar nepaminėjau, kad norint, kad pratybos būtų kontroliuojamos, reikėtų naudoti metronomą. Galima naudoti mechaninį, bet geriau elektroninį. Beje, čia kuo puikiausiai tinka ir mobilaus telefono aplikacijos. Yra tikrai puikiu mokamų ir nemokamų metronomo apsų tiek apple tiek androide. Norint labai palaipsniui didinti pratybų intensyvumą be metronomo neišsisuksim. Pavyzdžiui pradžiai nusistatom metronomo tempą 80 ir vieną minutę nesmūgiuodami pamojuokim lazdomis pakeldami rankas pakankamai aukštai. Tik vieną minutę. Ne daugiau. Pirmai dienai to tikrai užtenka. Tada užsirašom 1 minutė, tempas 80. Ir taip vieną savaitę. Kitą savaitę – 1:30. Tik tiek. Lengvai mosikuojam. Dar kitą savaitę šiek tiek įdedam pastangų, būtent šiek tiek. Tai dar neturėtų būti smūgis, bet šiek tiek į tą pusę. Ir būtinai reikia klausytis organizmo. Jeigu skauda rankas, mažinkim intensyvumą. Būtinai reikia užsirašinėti laiką ir tempą. Stenkimės nepraleisti nei vienos dienos. Grojant mes dirbam ir su fiziniu kūnu, taigi daug kas priklauso nuo fizinių ypatumų. Grojant energinga maniera yra daug smūgiuojama, tai garsaus grojimo maniera. Įdomu tai, kad aplinkiniams toks grojimas atrodo nepakeliamai garsus, bet tik ne pačiam būgnuojančiam, jam tai atrodo visai normalu. Jeigu pats darai triukšmą, paties tai neerzina ir visai netrikdo. Triukšmą daryti yra kaifas! Intensyviai koncertuojant gali išlysti organizmo silpnos vietos. Gali atsirasti kurios nors rankų dalies skausmai, bet tai jau įgimto broko dalykai. Verta butų apsilankyti pas kinezeterapeutą ir aptarti situaciją. Ir čia geriau būtų neužsiminėti saviveikla diagnozuojant save ir darant kokias nors paties sugalvotas terapijas. Rankos – tai mūsų tikrieji nepakeičiami instrumentai, tai didžiausias kapitalas. O ir man pačiam taip buvo, kai su Bix turėjom turus Europoje. Kai pavyzdžiui kiekvieną savaitę būdavo po kelis koncertus ir juose grojama maksimaliai. Tą prasme iki dugno. Aš grojimui naudojau kiek sunkesnes, nei įprastai lazdeles. Kai rankos yra treniruotos grodamas su sunkesnėm lazdelėm gali raiškiau artikuliuoti ritmo faktūrą ir tas jausmas kai kiekvienu smūgiu tu rėždamas orą, jauti oro tirštumą, kerti oro molekules yra tiesa yra nepakartojamas. Nors apie tai smulkiau aprašysiu kituose skyriuose. Na bet čia aprašyta situacija yra kai groji energingoje maksimalaus garso manieroje. Kaip jau minėjau yra ir kitokių grojimo stilių ir manierų ir ten gali būti mažiau pašalinių efektų dėl mažesnių fizinių krūvių. Pažengusiose pratybose su sunkiomis lazdomis rekomenduočiau naudotis paradidlu. Taip būgnininkų žargone užsivardina ritminė figūra Atliekant paradidlą rankos gauna pulsuojantį apkrovimą ir pastebėjau, kad tada rankų pertempimų praktiškai nebūna. Tad maksimaliam metiniam atlikime pratimas daromas 5 minutes, jau pakankamai greitai kiekvienu mostu darant stiprius smūgius į orą ir lazdos skrodžia ora švilpdamos. Va čia jau rankos yra paruoštos. Tai jau aukso vertės rankos. Bet taip bus tik po metų trukmės užsiėmimų. O dabar niekur neskubam, lengvai mosuojam rankomis. Būtinai rašom pratybų dienoraštį. Svarbiausia yra – užsirašinėti techninė informacija: užsiėmimo trukmė ir tempas. Taip darant kiekvieną dieną gaunam vidinį palaikymą. Nes tam, kuris gyvena pas mus viduje labai patinka skaičiukai, jų kaita. Ir jeigu įvyksta kokia nors dinamika, skaičiukų didėjimas arba mažėjimas, atsiranda tam tikra azarto forma, skaičiukų augimas sukelia laimės pojūtį. Tai yra vienas iš stipriausiu stimulų tęsti treniruotes. Atsiranda vidinė motyvacija. Jeigu nėra tikrų išorinių priežasčių tobulėti, reikia rasti vidinius palaikytojus. Užsirašinėjimas kokių nors kitokių dalykų, galimas pagal skonį ir poreikius. Pavyzdžiui aprašinėjimas savo pojūčių. Nes taip jau yra, kad jeigu va dabar savo kažkokio unikalaus patyrimo neužfiksuosi, tai jis nuplauks negrįžtamai. Sunkių lazdų praktikos pašalinis efektas yra žinot koks? Ogi smūgis! Ištreniruojamas tikras stiprus smūgis. Man labai patinka daryti smūgį, kiekvieną kartą. Tai toks kaifas. Bet toks ne fiziologinis malonumas, o toks kitoks. Kiekvieną kartą kerti per realybę. Grojant kitoje manieroje tokių pojūčių paprasčiausiai nėra. Jie būna tik šioj garsaus grojimo pusėje.
Dėmesio išskaidymas
Vienas iš turbinių įgūdžių, tų, kurie man pačiam yra labai naudingi ir visakeriopai naudingi, yra žaidimai su dėmesiu. Dėmesio išskaidymas yra kita gudrybė, kuria tikrai reikėtų pasinaudot, jeigu grojime situacija pakrypsta kažkur ne ten. Nu pavyzdžiui, jeigu groji, bet niekaip neilendi į muzika, esi kažkur šalia. Ir visos pastangos kažką padaryt yra bevaisės. Jauti, kad esi ne ten ir bandai imituot įsijautimą. Tai labai šlykštus jausmas. Nu žodžiu, jei tokia bėda atsitiko, reikia dėmesiu arba žvilgsniu, šiuo atvėju jie yra sukibę, pabandyt apžvelgti kiek plačiau, apimant didesnį periferinio matymo lauką. Po to dar plačiau, po truputi stengiantis pamatyti kas yra šonuose, o paskui ir tai, kas yra už nugaros. O galutinis taškas yra – reikia sujungti žvilgsnį ir demesį už nugaros, arba tiksliau, už galvos. Taip apimant visą plotą 360 laipsniu aplink.
Ir tada tada tiesiog įeini į muziką, lyg įlįsdamas į pirštinę ar striukę. Tai yra labai fainas jausmas, jausti viską aplink. Nepratusiam nesiūlyčiau ten ilgiau užsibūti. Gali ir akys pradėt skaudėt ir šiaip tokia nemaloni įtampa galvoje atsirasti.
Pasipraktikuoti tikrai verta. Vieną dieną dvi sekundes, kitą dieną jau tris. Ir taip po truputi didinant pabūvimo ten laiką. Tokiu būdu galima sau pasigaminti labai fainą įrankį, kai reikia staigiai trumpam pakelti savo intelektinių sugebėjimų lygį, kai reikia praplėsti akiratį, kai reikia ramiai stebėti aplinkui esančią situaciją, paspręst kokius nors specifinius klausimus ir !aišku, kad įeiti į muziką.
Bus dar 😉
7 dalis. Legionierius
Legionierius
Iš ryto atsibundi kiek anksčiau. Ką veikt? Aišku ką. Televizorius. “Labas rytas”. Kažkas dainuoja. Visai fainai dainuoja. Tai gyvas pasirodymas, kai dainorėlis ar dainorėlė atlieka kelias dainas, paskui biški pašneka, o tada gale pakviečia į savo koncertą, ar paagituoja pirkti nauja albumą. Nu žodžiu reklaminiai bajeriai. Dainavo gerai, bet šnekėjo nekaip.
• Ne, nu kam čia pliurpt, jeigu nemoki!
Gerai, vedantieji išsuko situaciją. Apart vedančiųjų buvo dar vienas geras dalykas – muzikantai. Gerą buvo pamatyt pažystamus veidus.
• Ir vėl tie patys. Kiek ten jų iš viso yra, su visais dainininkais ar grupėmis grojančių? 10, 20? Toks įspūdįs, kad jų tikrai nedaug.
Bliamba, gerai būtų patekt į tą ratą. Įsivaizduok, groji sau, tik kūrinius mokiniesi, savo partijas šlifuoji ir visiškai nesiparini. Jo, tas yra gerai. Toks būdas gyventi man visai patiktų.
Jau seniai buvo tokie pamąstymai, kad nėr geriau, kaip būt legionierium.
Tada turi visą savo ekipiruotę, tave visi samdo, nes esi kiec. Moka normalius pinigus. Ir tada esi laisvas paukštis arba vienišas vilks. Nes legionierius turi būti viens.
- Ar galėtum pas mane pagrot?
- Galėčiau, o kada?
- Liepos 14 dieną vakare Ukmergėj, ten toks festivalis bus.
- A, vakare, tai gerai, nes tą pačią dieną, iš ryto stovykloj Utenoj vesiu užsiėmimus, irgi kažkoks festivalis.
- O, tai liuks. O dabar apie babkes…
Fantazuoju toliau. Skambina man, nes žino kad tas bičas tikrai padarys gerai. Visados padaro. Kaip samdomas kileris iš filmo, arba keršytojas nindzia. Tik spėju kalendoriuj datas žymėtis, svarbu tik viską tiksliai sužymėt: kada, kur, už kiek
Ar ne puikus gyvenimo būdas?
Tada dar labiau užtūrbinau būgnų pratybas, nes nindzia keršytojas negali chaltūrint. Nindzia keršytojas viską turi daryt gerai, netgi ne gerai o fantastiškai gerai.
Prie to pačio pradėjau žvalgytis kur čia galima būt pagrot. Nes pagal naujo žaidimo taisykles galima buvo užsidirbt tiktai iš grojimo. O paskolą bankui vis tiek reikia sumokėt. Kai pradedi domėtis tai ir surandi. Tai šen, tai ten.
Atgal į rokenrolą
Būdamas būgnininku, rokenrolinį gyvenimą gali gyventi kai esi gaujoj, arba kitaip tariant grupėje, bet gali ir būdamas klajojančiu būgnininku. Tik tokiu atvėju dar atsiranda papildomų rūpeščių, nes reikia, kad apie tave sužinotu dar kiti galimi darbdaviai ir kad taptum paklausiu. Būdamas savo gaujoje tokių problemų niekad neturi ir gali apturėt gerą psichologinį relaksą, kas yra labai naudinga sveikatai. Bet iš kitos pusės, neturėdamas jokio užtikrintumo dėl rytojaus esi žymiai sąmoningesnis ir pasiruošimo koncertams lygis būna gerokai aukštesnis
O kad tapti paklausiu, turi būti kietu specialistu. Kad tave kaip specialistą priimtų į gaują, turi parodyti ką moki. O kad parodyti ką moki, turi to ką parodysi kažkaip to išmokti
Pratyboms su būgnais trūko laiko. Darbas atimdavo visą laiką. Pradėjau mąstyt apie pasitraukimą iš parduotuvės.
- Nu bliamba, parduotuvė kaip ir gera vieta, yra piniginis stabilumas, o čia dar paskola mašinai kabo.
Garantuotas atlyginimas tvirkina, paverčia tingiu susitaikeliu. O jeigu taip rimtai, tai visai niekuo nepaverčia, bet padarui, linkusiam į tingumą, tai tikrai suteikia visus šansus ištobulinti savo prisitaikeliškas, darbo įmitavimo savybes. Žodžiu, jei dabar pasitraukiu, tai nepriteklius garantuotas.
Pasikalbėjau su žmona.
- Ką darom?
Jeigu tada manęs nepalaikytų, taip ir tebedirbčiau parduotuvėj. Na ir ką?
Būčiau parduotuvėj. Su kartą metuose išvykom atostogauti į ten kur šilta. Su apynauja mašinike, su kasdien ta pačia dienotvarke.
Galiu pasakyt, kad iš pradžių sunkiausia buvo susigyvent su laisve. Gausybę metų dienos buvo maždaug tokios: dešimtą valandą atsidaro parduotuvė, šeštą užsidaro, paskui užrakini parduotuvę ir link namų. Ten biški panaršai internete, produktus kokius ar šiaip, kur feisbukas nuneš, paskui biški alaus, pažiet teliką ir miegot. Ir taip metų metais.
Ir dabar atsidūrus tokiam neapibrėžtumui, atsiranda kažkoks durnas kaltės jausmas, tipo kažko esi nedadaręs ar kažkam už kažką skolingas. O kad tokį jausmą numušti, geriausios priemonė yra maistas, alkoholis arba darbas. Pasirinkau darbą, pratybas su būgnais.
Na ir ką gi, dirbi - geriau jauties, nedirbi – prasčiau, nereik nei jokių kitokių papildomų motyvacijų. Treniruotės vyko, bet apčiuopiamo progreso kažkaip nesimatė. Anksčiau, prieš dešimtmečius naudoti metodai nebeveikė ir jau pradėjau galvot, kad čia gresia visiškas fiasko, kad paskubėjau su išėjimu iš parduotuvės ir naujo gyvenimo deklaravimu.
Ir jau tikrai buvo visokių minčių. Gryžti į tą pačią parduotuvę unoras neleido. Bet įsidarbinti kažkur kitur, tai jau tikrai minčių buvo.
Ir tada kilo visiškai logiška ir elementari mintis pabandyti čia pritaikyti segmentų ir mažų žingsnelių sistemą, kuria susigalvojau treniruodamasis su dvigubu pedalu.
Aš pats labai nustebau, ant kiek vienas mokymosi metodas gali būti geresnis už kitą. Vienu atveju trypčioji vietoj ir nei krust, kitu atvėju pradedi labai greitai tobulėti. Pasidariau tokią pat lentelę, kai darbui su pedalais ir užsidariau studijoje.
Įdomiausia, kad paraleliai su tobulėjimu pradėjo atsirasti ir darbų. Lyg kas būtų siuntęs pranešimus, nes aš tada dar jokios reklamos da nedariau. Tai vienur, tai kitur. Tai su vienais, tai su kitais. Netgi kelis metus grojau grupėje “Sel”. Žinant Egidijaus Dragūno būdą tur būt patikėsit, kad tie metai buvo įpatingai ryškūs. Nutruktgalvišku rokenrolu to nepavadinčiau, bet įdomia patirtim tai tikrai. Koncertų turėjom daug. Kaip tik tuo metu prasidėjo “Sel” žygiai per arenas. Dirbti su tokia muzika buvo labai neįprasta ir čia šneka ne apie partijos, kurias reikėjo pagroti, jos nebuvo sudėtingos. Sunkiausia buvo įsikirsti į muzikos estetika, perleisti ją per save. Man, išaugusiam roko muzikoje tikrai reikėjo nemažai pastangų, kad pasijausti ten ne svetimkūniu. Būtent grupėje “Sel” pradėjau draugauti su elektrininiais būgnais ir ekektroniniais perkusinais instrumentais.
Žodžiu sumanymas pragyventi vien iš grojimo būgnais po truputi realizavosi.
Bet... ką aš galiu pasakyti pabandęs legionieriaus duonos
Nežinau ar tai yra labai jau geriau negu darbas kontoroje
Na taip, tu esi savarankiškas. Turi iliuziją, kad esi laisvas.
Bet paanalizavus, tai visada esi priklausomas nuo samdančiųjų malonės.
Gali nepatikti samdančiųjų muzika. Bet tu juk profas, tau nėra „patinka-nepatinka“
Gali būti nemiela aplinka, tą prasme žmonės, su kreivom savo būdo savybėmis. Bet tu juk profas.
Prižiūri savo ekipiruotę, mokiniesi dar vieną repertuarą, nusiperki talpesnę mašiną. Lauki skambučio, gal dar kas pakvies
Visi savaitgaliai 100% prapuolę.
- Bet tu gi profas,- sakai
Na gerai paanalizuokim, kokie legionieriaus būdo gyventi privalumai.
• Nepriklausomybė.
Čia tuo atveju, jeigu turi bent keletą užsakovų maitintojų, o nesi priklausomas nuo vienintelio. Priešingu atveju esi labai pažeidžiamas ir tas vienintelis, jeigu jis yra ne angeliško būdo, gali paversti tavo gyvenimą košmaru. Todėl visados yra gerai turėti keletą alternatyvu.
Pavyzdžiui konfliktinėse situacijose tu lengvai gali būti ramus ir orus kaip liūtas, žinodamas savo vertę ir bet kada nutraukti nemielą bendradarbiavimą. Bet čia su sąlygą, jeigu esi visuotinai pripažintas specialistas. Tada turi tokią socialinę vertę, na ir ką gi, tą vertę ir pardavinėji 😊
• Laikas.
Tavo reikalas yra gerai atlikti darbą kuriam esi pasamdytas. Tai reiškia gerai pagroti koncerte. Visas kitas laikas yra tavo. Ką darysi tuo metu, ar miegosi, ar spoksosi teliką, ar mokinsies naujų kūrinių, yra visiškai tavo reikalas. Ir žinot kas dar yra nuostabu, šiam gyvenimo būde visiškai nėra jokių sąžinės graužimų dėl nieko neveikimo. Tiesiog tai yra legionieriaus gyvenimo dalis.
• Pinigai.
Pinigus gauni už darbą. Ne už tai kad gražiai kalbi ar gerai atrodai. Čia labai konkrečiai už savo amato išmanymą ir įvaldymą. Todėl jeigu netingi, gali užsidirbti visai padoriai. Tokiu atvejų, aišku, nepamaišo ir savęs pardavimo „technologijos“, tūsinimasis su reikalingais žmonėmis, gandų skleidimas apie save, tinkamas imidžas, vieši įrodymai kad esi kietas: koncertai, video klipai, albumai. Visą tai yra profesijos dalis. Yra kas neužsiiminėja savęs pardavimu, jie yra tiesiog paklausūs ir viskas. Laimingieji, pavydžiu jiems. 😊
Legionieriaus gyvenimo būdo minusai:
• Reikalingas, kol pajėgus.
Kol puikiai , ar gerai darai tai ką sugebi, tol esi reikalingas. Jei dėl kokių priežasčių neišpildai savo įsipareigojimų, tampi nereikalingu. Visada atsiras norinčių užimti tavo vietą. Tai žinoma motyvuoja neprarasti formos. Bet reikia nepamiršti, kad tai yra žaidimas svetimoje aikštelėje ir pagal svetimas taisykles.
Bet yra ir kitas variantas. Kai kažkur dirbi ir tada muzika yra toks mielas priedas prie pagrindinių gyvenimo veiklų. Puikus hobis.
Hobisto privalumai:
• Socialinis svoris.
Jei po darbo dar turi jėgų kartais pakoncertuoti, tai tarp bendradarbių, be abejo, turėsi dar papildomą vertę. Kai aš pats dirbau muzikos parduotuvės direktoriumi, koncertavimai ar pamuzikavimai per teliką tikrai stipriai pakeldavo klientų pasitikėjimą, o kartu ir socialinį svorį. Todėl toks hobis nors ir reikalaujantis papildomo laiko, be abejo yra puikus dalykas.
• Papildomi pinigai
Na jokia paslaptis, kad pinigai nekliudo. Kiek jų bebūtų, tiek jų ir nekliudo. Gal būt būna tokios sumos, kai jų daugėjimas nebesukelia jokių emocijų, bet man pačiam su tokiu reiškiniu dar neteko susidurti 😊
• Prasiblaškymas.
Prasiblaškyti reikia būtinai. Sulindus į „darbas – namai“ rutiną gyvenimas pavirsta į monotonišką tų pačių veiklų uždarą ratą, iš kurio ištrūkt yra praktiškai neįmanoma. Koncertai sugriauna visas rutinas ir tada vėl iš naujo gali gyvent. Net kelias dienas! O po to vėl prasmegti į kasdienybę.
Hobisto minusai:
• Nestabilus muzikavimas
Apie jokį tobulėjimą šioje srityje nelabai čia galima kalbėti. Tiesa kartais būna sublizgėjimų ir netgi labai talentingų, bet jie reti ir ilgainiuj grojimo lygis smunka, perteikimo gylis lėkštėja, atliekamos partijos primityvėja.
Yra dar vienas variantas. Tai nepriklausomas kūrėjas. Jo privalumai:
• Visas taisykles kuri pats.
Kadangi pats kuri pasaulį ir jame gyveni, tai ir visos taisyklės ar vertinimo kriterijai yra tokie , kokių nori pats.
• Visas laikas yra tavo.
Kadangi nedalyvauji hierarchiniuose žaidimuose, tai esi niekam nepavaldus. Kaip paskirstysi savo laiką yra tavo reikalas. Nesvarbu, ar
Nepriklausomo kūrėjo minusai:
• Reikia dirbti
Tai reiškia įrodymų. Turi sukurti vis kažką naują. Turi nustebinti. Jeigu tai įvyks, tada gausi socialinį leidimą gyventi nepriklausomo kūrėjo gyvenimo būdą ir naudotis privalumais. Jeigu įrodymų nebus, tiesiog nebeuždirbsi pinigų ir teks pereiti į kitus gyvenimo būdo variantus.
‘’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’
Na ir aišku yra dar vienas variantas. Pats geriausias!
Tai būti savo grupės ar kolektyvo nariu. Savo, tai reiškia kad būti tarp saviškių. Savo buna tada, kai visi supranta viens kito bajerius. Kai repeticijos gali užtrukti iki paryčių dėl to, kad būnant kartu gerai kuriasi ir nebejauti laiko
‘’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’
Bet kadangi tuo metu su saviškiais koncertų buvo mažai, tam kartui nutrauksiu išvedžiojimus apie savo grupę, nes dabar šneka eina apie kitus pasirinkimus.
Jeigu šioje srytyje užsikeli sau kiek aukštesnius reikalavimus, tai susiduri su visokiais niuansais.
Vienas iš jų, tai amato išmanymas. Na čia lyg ir viskas aišku. Mažų mažiausiai turi tiesiog gerai groti, nes šiuo metu Lietuvoje tikrai yra labai daug gerų muzikantų, konkurencija didžiulė ir čia būti pastebimu yra labai sunku. Todėl geriausia yra turėti kokį nors savitumą, individualią grojimo manierą
Kitas – turi turėti kokybišką instrumentą. Šiai dienai įsigyti gerą instrumentą yra nesudėtinga. Nereikia jokių specialių pažinčių, tiesiog užsuki į muzikos parduotuvę ir nusiperki, arba, jeigu nėra, tai užsisakai, kad atvežtų. O jeigu reikia kokio labai jau ekskliuzyvo, tai nusiperki internetinėje parduotuvėje ir tau pristato į namus. Visi sunkumai šiai dienai, tai tik pinigai, nes kokybiški instrumentai yra brangūs.
Dar kitas dalykas yra apie muzikavimą. Kai vienu atvėju gerai ar netgi puikiai atlieki kūrinyje savo partiją, o kitu atvėju kai būti autentišku toje muzikoje. Ir čia visiškai nesvarbu, ar ta muzika tai pasaulinių žvaigždžių hitai, ar visiška alternatyva ir yra bandoma išspausti meną, ar tai tik muzikikė skirta žmonėms pasišokti. Norint būti legionierium, galinčiu groti bet kurioje situacijoje reikia būti labai stipriai išsilavinusiu. Ir čia turiu minty ne mokymo istaigų diplomus, ar kursų baigimo pažymėjimus, ar online akademijos(atsirado dabar tokių)sertifikatus . Šneka yra apie tai, kad turi būti išjautęs įvairiausius muzikos stilius ir postilius, praleidęs juos per save ir tapęs autentišku juose. O tai yra žiauriai sudėtinga o kartai gal ir neįmanoma. Labai gerai žinomi atvėjai, kai garsūs džiazmenai užgroja roko kūriniuose ir roko ten nebelieka. Arba kai akademinės muzikos atstovai pabando padžiazuoti ir kaip tai tragiškai suskamba. Arba, kai man pačiam reikėjo pagroti polka ir niekaip nesigavo. Kūrinys skabėjo kaip pankrokas. Jei atvirai, tai reikėjo labai stipriai pasistengti, kad polka suskambėtų kaip polka. Aišku ir čia galima labai stipriai neįsigilinant formaliai atgroti savo partijas. Bet tada vidinės satisfakcijos čia nebus. Čia bus tik pinigai. Kaip sakė mfijozas kažkokiam filme: “Čia tik biznis, nieko asmeniško”.
Man atrodo, kad muzikoje negali būti nieko neasmeniško. Čia viskas yra netgi labai yra asmeniška. Nes muzikuojama yra savimi. Čia vien tik mechaniškai išmoktais judesiais neišsisuksi. O jei išsisuksi tai tik trumpam.
Žiūrovai ir klausytojai, gal ir nešauks per koncertą “Netikiu tavim”, bet viduje tikrai jaus falšą ir kitą kartą, jeigu reiks rinkti vieną pramogą ar kitą ko gero, jiems nekils nenumaldomas noras pirkti bilietą būtent į šį koncertą. O ir kolegos, su kuriais groji pajaus, kad kažkas ne taip. O tas “ne taip” netrukus gali pavirsti į tavęs pakeitimu kitu muzikantu. Nebent esi susisaistęs draugiškumais, giminystėmis arba pinigais.
Iš ryto atsibundi kiek anksčiau. Ką veikt? Aišku ką. Televizorius. “Labas rytas”. Kažkas dainuoja. Visai fainai dainuoja. Tai gyvas pasirodymas, kai dainorėlis ar dainorėlė atlieka kelias dainas, paskui biški pašneka, o tada gale pakviečia į savo koncertą, ar paagituoja pirkti nauja albumą. Nu žodžiu reklaminiai bajeriai. Dainavo gerai, bet šnekėjo nekaip.
• Ne, nu kam čia pliurpt, jeigu nemoki!
Gerai, vedantieji išsuko situaciją. Apart vedančiųjų buvo dar vienas geras dalykas – muzikantai. Gerą buvo pamatyt pažystamus veidus.
• Ir vėl tie patys. Kiek ten jų iš viso yra, su visais dainininkais ar grupėmis grojančių? 10, 20? Toks įspūdįs, kad jų tikrai nedaug.
Bliamba, gerai būtų patekt į tą ratą. Įsivaizduok, groji sau, tik kūrinius mokiniesi, savo partijas šlifuoji ir visiškai nesiparini. Jo, tas yra gerai. Toks būdas gyventi man visai patiktų.
Jau seniai buvo tokie pamąstymai, kad nėr geriau, kaip būt legionierium.
Tada turi visą savo ekipiruotę, tave visi samdo, nes esi kiec. Moka normalius pinigus. Ir tada esi laisvas paukštis arba vienišas vilks. Nes legionierius turi būti viens.
- Ar galėtum pas mane pagrot?
- Galėčiau, o kada?
- Liepos 14 dieną vakare Ukmergėj, ten toks festivalis bus.
- A, vakare, tai gerai, nes tą pačią dieną, iš ryto stovykloj Utenoj vesiu užsiėmimus, irgi kažkoks festivalis.
- O, tai liuks. O dabar apie babkes…
Fantazuoju toliau. Skambina man, nes žino kad tas bičas tikrai padarys gerai. Visados padaro. Kaip samdomas kileris iš filmo, arba keršytojas nindzia. Tik spėju kalendoriuj datas žymėtis, svarbu tik viską tiksliai sužymėt: kada, kur, už kiek
Ar ne puikus gyvenimo būdas?
Tada dar labiau užtūrbinau būgnų pratybas, nes nindzia keršytojas negali chaltūrint. Nindzia keršytojas viską turi daryt gerai, netgi ne gerai o fantastiškai gerai.
Prie to pačio pradėjau žvalgytis kur čia galima būt pagrot. Nes pagal naujo žaidimo taisykles galima buvo užsidirbt tiktai iš grojimo. O paskolą bankui vis tiek reikia sumokėt. Kai pradedi domėtis tai ir surandi. Tai šen, tai ten.
Atgal į rokenrolą
Būdamas būgnininku, rokenrolinį gyvenimą gali gyventi kai esi gaujoj, arba kitaip tariant grupėje, bet gali ir būdamas klajojančiu būgnininku. Tik tokiu atvėju dar atsiranda papildomų rūpeščių, nes reikia, kad apie tave sužinotu dar kiti galimi darbdaviai ir kad taptum paklausiu. Būdamas savo gaujoje tokių problemų niekad neturi ir gali apturėt gerą psichologinį relaksą, kas yra labai naudinga sveikatai. Bet iš kitos pusės, neturėdamas jokio užtikrintumo dėl rytojaus esi žymiai sąmoningesnis ir pasiruošimo koncertams lygis būna gerokai aukštesnis
O kad tapti paklausiu, turi būti kietu specialistu. Kad tave kaip specialistą priimtų į gaują, turi parodyti ką moki. O kad parodyti ką moki, turi to ką parodysi kažkaip to išmokti
Pratyboms su būgnais trūko laiko. Darbas atimdavo visą laiką. Pradėjau mąstyt apie pasitraukimą iš parduotuvės.
- Nu bliamba, parduotuvė kaip ir gera vieta, yra piniginis stabilumas, o čia dar paskola mašinai kabo.
Garantuotas atlyginimas tvirkina, paverčia tingiu susitaikeliu. O jeigu taip rimtai, tai visai niekuo nepaverčia, bet padarui, linkusiam į tingumą, tai tikrai suteikia visus šansus ištobulinti savo prisitaikeliškas, darbo įmitavimo savybes. Žodžiu, jei dabar pasitraukiu, tai nepriteklius garantuotas.
Pasikalbėjau su žmona.
- Ką darom?
Jeigu tada manęs nepalaikytų, taip ir tebedirbčiau parduotuvėj. Na ir ką?
Būčiau parduotuvėj. Su kartą metuose išvykom atostogauti į ten kur šilta. Su apynauja mašinike, su kasdien ta pačia dienotvarke.
Galiu pasakyt, kad iš pradžių sunkiausia buvo susigyvent su laisve. Gausybę metų dienos buvo maždaug tokios: dešimtą valandą atsidaro parduotuvė, šeštą užsidaro, paskui užrakini parduotuvę ir link namų. Ten biški panaršai internete, produktus kokius ar šiaip, kur feisbukas nuneš, paskui biški alaus, pažiet teliką ir miegot. Ir taip metų metais.
Ir dabar atsidūrus tokiam neapibrėžtumui, atsiranda kažkoks durnas kaltės jausmas, tipo kažko esi nedadaręs ar kažkam už kažką skolingas. O kad tokį jausmą numušti, geriausios priemonė yra maistas, alkoholis arba darbas. Pasirinkau darbą, pratybas su būgnais.
Na ir ką gi, dirbi - geriau jauties, nedirbi – prasčiau, nereik nei jokių kitokių papildomų motyvacijų. Treniruotės vyko, bet apčiuopiamo progreso kažkaip nesimatė. Anksčiau, prieš dešimtmečius naudoti metodai nebeveikė ir jau pradėjau galvot, kad čia gresia visiškas fiasko, kad paskubėjau su išėjimu iš parduotuvės ir naujo gyvenimo deklaravimu.
Ir jau tikrai buvo visokių minčių. Gryžti į tą pačią parduotuvę unoras neleido. Bet įsidarbinti kažkur kitur, tai jau tikrai minčių buvo.
Ir tada kilo visiškai logiška ir elementari mintis pabandyti čia pritaikyti segmentų ir mažų žingsnelių sistemą, kuria susigalvojau treniruodamasis su dvigubu pedalu.
Aš pats labai nustebau, ant kiek vienas mokymosi metodas gali būti geresnis už kitą. Vienu atveju trypčioji vietoj ir nei krust, kitu atvėju pradedi labai greitai tobulėti. Pasidariau tokią pat lentelę, kai darbui su pedalais ir užsidariau studijoje.
Įdomiausia, kad paraleliai su tobulėjimu pradėjo atsirasti ir darbų. Lyg kas būtų siuntęs pranešimus, nes aš tada dar jokios reklamos da nedariau. Tai vienur, tai kitur. Tai su vienais, tai su kitais. Netgi kelis metus grojau grupėje “Sel”. Žinant Egidijaus Dragūno būdą tur būt patikėsit, kad tie metai buvo įpatingai ryškūs. Nutruktgalvišku rokenrolu to nepavadinčiau, bet įdomia patirtim tai tikrai. Koncertų turėjom daug. Kaip tik tuo metu prasidėjo “Sel” žygiai per arenas. Dirbti su tokia muzika buvo labai neįprasta ir čia šneka ne apie partijos, kurias reikėjo pagroti, jos nebuvo sudėtingos. Sunkiausia buvo įsikirsti į muzikos estetika, perleisti ją per save. Man, išaugusiam roko muzikoje tikrai reikėjo nemažai pastangų, kad pasijausti ten ne svetimkūniu. Būtent grupėje “Sel” pradėjau draugauti su elektrininiais būgnais ir ekektroniniais perkusinais instrumentais.
Žodžiu sumanymas pragyventi vien iš grojimo būgnais po truputi realizavosi.
Bet... ką aš galiu pasakyti pabandęs legionieriaus duonos
Nežinau ar tai yra labai jau geriau negu darbas kontoroje
Na taip, tu esi savarankiškas. Turi iliuziją, kad esi laisvas.
Bet paanalizavus, tai visada esi priklausomas nuo samdančiųjų malonės.
Gali nepatikti samdančiųjų muzika. Bet tu juk profas, tau nėra „patinka-nepatinka“
Gali būti nemiela aplinka, tą prasme žmonės, su kreivom savo būdo savybėmis. Bet tu juk profas.
Prižiūri savo ekipiruotę, mokiniesi dar vieną repertuarą, nusiperki talpesnę mašiną. Lauki skambučio, gal dar kas pakvies
Visi savaitgaliai 100% prapuolę.
- Bet tu gi profas,- sakai
Na gerai paanalizuokim, kokie legionieriaus būdo gyventi privalumai.
• Nepriklausomybė.
Čia tuo atveju, jeigu turi bent keletą užsakovų maitintojų, o nesi priklausomas nuo vienintelio. Priešingu atveju esi labai pažeidžiamas ir tas vienintelis, jeigu jis yra ne angeliško būdo, gali paversti tavo gyvenimą košmaru. Todėl visados yra gerai turėti keletą alternatyvu.
Pavyzdžiui konfliktinėse situacijose tu lengvai gali būti ramus ir orus kaip liūtas, žinodamas savo vertę ir bet kada nutraukti nemielą bendradarbiavimą. Bet čia su sąlygą, jeigu esi visuotinai pripažintas specialistas. Tada turi tokią socialinę vertę, na ir ką gi, tą vertę ir pardavinėji 😊
• Laikas.
Tavo reikalas yra gerai atlikti darbą kuriam esi pasamdytas. Tai reiškia gerai pagroti koncerte. Visas kitas laikas yra tavo. Ką darysi tuo metu, ar miegosi, ar spoksosi teliką, ar mokinsies naujų kūrinių, yra visiškai tavo reikalas. Ir žinot kas dar yra nuostabu, šiam gyvenimo būde visiškai nėra jokių sąžinės graužimų dėl nieko neveikimo. Tiesiog tai yra legionieriaus gyvenimo dalis.
• Pinigai.
Pinigus gauni už darbą. Ne už tai kad gražiai kalbi ar gerai atrodai. Čia labai konkrečiai už savo amato išmanymą ir įvaldymą. Todėl jeigu netingi, gali užsidirbti visai padoriai. Tokiu atvejų, aišku, nepamaišo ir savęs pardavimo „technologijos“, tūsinimasis su reikalingais žmonėmis, gandų skleidimas apie save, tinkamas imidžas, vieši įrodymai kad esi kietas: koncertai, video klipai, albumai. Visą tai yra profesijos dalis. Yra kas neužsiiminėja savęs pardavimu, jie yra tiesiog paklausūs ir viskas. Laimingieji, pavydžiu jiems. 😊
Legionieriaus gyvenimo būdo minusai:
• Reikalingas, kol pajėgus.
Kol puikiai , ar gerai darai tai ką sugebi, tol esi reikalingas. Jei dėl kokių priežasčių neišpildai savo įsipareigojimų, tampi nereikalingu. Visada atsiras norinčių užimti tavo vietą. Tai žinoma motyvuoja neprarasti formos. Bet reikia nepamiršti, kad tai yra žaidimas svetimoje aikštelėje ir pagal svetimas taisykles.
Bet yra ir kitas variantas. Kai kažkur dirbi ir tada muzika yra toks mielas priedas prie pagrindinių gyvenimo veiklų. Puikus hobis.
Hobisto privalumai:
• Socialinis svoris.
Jei po darbo dar turi jėgų kartais pakoncertuoti, tai tarp bendradarbių, be abejo, turėsi dar papildomą vertę. Kai aš pats dirbau muzikos parduotuvės direktoriumi, koncertavimai ar pamuzikavimai per teliką tikrai stipriai pakeldavo klientų pasitikėjimą, o kartu ir socialinį svorį. Todėl toks hobis nors ir reikalaujantis papildomo laiko, be abejo yra puikus dalykas.
• Papildomi pinigai
Na jokia paslaptis, kad pinigai nekliudo. Kiek jų bebūtų, tiek jų ir nekliudo. Gal būt būna tokios sumos, kai jų daugėjimas nebesukelia jokių emocijų, bet man pačiam su tokiu reiškiniu dar neteko susidurti 😊
• Prasiblaškymas.
Prasiblaškyti reikia būtinai. Sulindus į „darbas – namai“ rutiną gyvenimas pavirsta į monotonišką tų pačių veiklų uždarą ratą, iš kurio ištrūkt yra praktiškai neįmanoma. Koncertai sugriauna visas rutinas ir tada vėl iš naujo gali gyvent. Net kelias dienas! O po to vėl prasmegti į kasdienybę.
Hobisto minusai:
• Nestabilus muzikavimas
Apie jokį tobulėjimą šioje srityje nelabai čia galima kalbėti. Tiesa kartais būna sublizgėjimų ir netgi labai talentingų, bet jie reti ir ilgainiuj grojimo lygis smunka, perteikimo gylis lėkštėja, atliekamos partijos primityvėja.
Yra dar vienas variantas. Tai nepriklausomas kūrėjas. Jo privalumai:
• Visas taisykles kuri pats.
Kadangi pats kuri pasaulį ir jame gyveni, tai ir visos taisyklės ar vertinimo kriterijai yra tokie , kokių nori pats.
• Visas laikas yra tavo.
Kadangi nedalyvauji hierarchiniuose žaidimuose, tai esi niekam nepavaldus. Kaip paskirstysi savo laiką yra tavo reikalas. Nesvarbu, ar
Nepriklausomo kūrėjo minusai:
• Reikia dirbti
Tai reiškia įrodymų. Turi sukurti vis kažką naują. Turi nustebinti. Jeigu tai įvyks, tada gausi socialinį leidimą gyventi nepriklausomo kūrėjo gyvenimo būdą ir naudotis privalumais. Jeigu įrodymų nebus, tiesiog nebeuždirbsi pinigų ir teks pereiti į kitus gyvenimo būdo variantus.
‘’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’
Na ir aišku yra dar vienas variantas. Pats geriausias!
Tai būti savo grupės ar kolektyvo nariu. Savo, tai reiškia kad būti tarp saviškių. Savo buna tada, kai visi supranta viens kito bajerius. Kai repeticijos gali užtrukti iki paryčių dėl to, kad būnant kartu gerai kuriasi ir nebejauti laiko
‘’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’’
Bet kadangi tuo metu su saviškiais koncertų buvo mažai, tam kartui nutrauksiu išvedžiojimus apie savo grupę, nes dabar šneka eina apie kitus pasirinkimus.
Jeigu šioje srytyje užsikeli sau kiek aukštesnius reikalavimus, tai susiduri su visokiais niuansais.
Vienas iš jų, tai amato išmanymas. Na čia lyg ir viskas aišku. Mažų mažiausiai turi tiesiog gerai groti, nes šiuo metu Lietuvoje tikrai yra labai daug gerų muzikantų, konkurencija didžiulė ir čia būti pastebimu yra labai sunku. Todėl geriausia yra turėti kokį nors savitumą, individualią grojimo manierą
Kitas – turi turėti kokybišką instrumentą. Šiai dienai įsigyti gerą instrumentą yra nesudėtinga. Nereikia jokių specialių pažinčių, tiesiog užsuki į muzikos parduotuvę ir nusiperki, arba, jeigu nėra, tai užsisakai, kad atvežtų. O jeigu reikia kokio labai jau ekskliuzyvo, tai nusiperki internetinėje parduotuvėje ir tau pristato į namus. Visi sunkumai šiai dienai, tai tik pinigai, nes kokybiški instrumentai yra brangūs.
Dar kitas dalykas yra apie muzikavimą. Kai vienu atvėju gerai ar netgi puikiai atlieki kūrinyje savo partiją, o kitu atvėju kai būti autentišku toje muzikoje. Ir čia visiškai nesvarbu, ar ta muzika tai pasaulinių žvaigždžių hitai, ar visiška alternatyva ir yra bandoma išspausti meną, ar tai tik muzikikė skirta žmonėms pasišokti. Norint būti legionierium, galinčiu groti bet kurioje situacijoje reikia būti labai stipriai išsilavinusiu. Ir čia turiu minty ne mokymo istaigų diplomus, ar kursų baigimo pažymėjimus, ar online akademijos(atsirado dabar tokių)sertifikatus . Šneka yra apie tai, kad turi būti išjautęs įvairiausius muzikos stilius ir postilius, praleidęs juos per save ir tapęs autentišku juose. O tai yra žiauriai sudėtinga o kartai gal ir neįmanoma. Labai gerai žinomi atvėjai, kai garsūs džiazmenai užgroja roko kūriniuose ir roko ten nebelieka. Arba kai akademinės muzikos atstovai pabando padžiazuoti ir kaip tai tragiškai suskamba. Arba, kai man pačiam reikėjo pagroti polka ir niekaip nesigavo. Kūrinys skabėjo kaip pankrokas. Jei atvirai, tai reikėjo labai stipriai pasistengti, kad polka suskambėtų kaip polka. Aišku ir čia galima labai stipriai neįsigilinant formaliai atgroti savo partijas. Bet tada vidinės satisfakcijos čia nebus. Čia bus tik pinigai. Kaip sakė mfijozas kažkokiam filme: “Čia tik biznis, nieko asmeniško”.
Man atrodo, kad muzikoje negali būti nieko neasmeniško. Čia viskas yra netgi labai yra asmeniška. Nes muzikuojama yra savimi. Čia vien tik mechaniškai išmoktais judesiais neišsisuksi. O jei išsisuksi tai tik trumpam.
Žiūrovai ir klausytojai, gal ir nešauks per koncertą “Netikiu tavim”, bet viduje tikrai jaus falšą ir kitą kartą, jeigu reiks rinkti vieną pramogą ar kitą ko gero, jiems nekils nenumaldomas noras pirkti bilietą būtent į šį koncertą. O ir kolegos, su kuriais groji pajaus, kad kažkas ne taip. O tas “ne taip” netrukus gali pavirsti į tavęs pakeitimu kitu muzikantu. Nebent esi susisaistęs draugiškumais, giminystėmis arba pinigais.